Tiksliau, ne šiaip apie vienuolyną, o apie šiuolaikinės moters patirtis jame. Šio pasakojimo OKT / Vilniaus miesto teatro scenoje ėmėsi TV, kino ir teatro aktorė Edita Užaitė, o jai talkino baltarusių režisierius Aleksandras Marčenka.
Savomis patirtimis ir artimos aplinkos stebėjimais kūryboje besiremiančios dramaturgės tekstas sodrus, artimas natūraliam, kasdieniam kalbėjimui, aprašomos situacijos ir jausmai atpažįstami, o pasakojimas, jo konstravimas – kinematografiškas. Panašu, kad pjesė artima ir ją atliekančiai E.Užaitei. Jau gerą dešimtmetį ši aktorė daugiausia vaidina komedijose, tačiau „Nuoga“ priminė jos dar kiek anksčiau, netrukus po studijų Agniaus Jankevičiaus, Gintaro Varno ar Oskaro Koršunovo spektakliuose kurtus vaidmenis ir sukūrė savotišką jungtį tarp itin skirtingų aktorės kūrybos etapų.
Monospektaklis – nemenkas iššūkis ir aktoriui, ir publikai. Užpildyti sceną tik savimi ir kartu nuolat išlaikyti publikos dėmesį pavyksta toli gražu ne kiekvienam. „Nuoga“ suteikia galimybę stebėti aktorę su supratimu ir distancija pasakojančią apie jai artimas, bendražmogiškai suprantamas patirtis ir išgyvenimus.
Iš pirmo žvilgsnio scenoje lyg ir nieko nevyksta, regis, vien tik apšvietimo sprendimai liudija spektaklio kūrybinėje grupėje buvus dar ką nors be pačios aktorės. Gal tai ir yra pagrindinis A.Marčenkos sumanymas ir nuopelnas – padėti aktorei scenoje išskleisti pasakojimą, o per jį atskleisti ir save, padėti suvaldyti polėkį, susitelkti ir visa tai nukreipti tinkama linkme. Asmeninėmis patirtimis besiremiantis pasakojimas neneria giliau nei populiarioji psichologija, tačiau pateikia aiškų pasakojimą, suprantamus, atpažįstamus išgyvenimus ir skatina susimąstyti apie vidines traumas bei būdus jas įveikti.
Rekomenduojama tiems, kuriems verta priminti „neprašikti gyvenimo“.
Nerekomenduojama linkusiems į filosofines gelmes.
Naujausi komentarai