Vilniaus galerija „Aidas“ metus pradeda spalvinga paroda. Joje – tapytojo Lino Katino kabliukais nunerti darbai.

Budos plaukas ar tiesiog valtis – viskas L. Katino paveiksluose tarsi nunerta mamos vąšeliu. Net jei darbas, rodos, vienspalvis, arčiau priėjęs pamatai, kad raštą paveikslui nunėrė mašalai, nutūpę ant drobės, kai dailininkas tapė Labanoro girioje. Spalvos ryškios – raudona, geltona, mėlyna, nors tapytojas sako nemėgstąs spalvų.

„Visos šlykščios. Visos, tikrai. Jos drasko nervus. Jokios palaimos aš nejaučiu, kai dažau“, – tvirtina tapytojas L. Katinas.

Architektūros studijas baigusio L. Katino darbuose visada ryškūs konceptualiosios dailės elementai. Tapytojas sako, kad architektūros dėstytojams dėkingas už tai, kad jį išmokė dirbti. Kūryba jam – darbas, o kūrėjas esą yra tik vienas – Dievas.

Dažnai pavadinamas bohemos atstovu, L. Katinas prisipažįsta, kad mėgsta gerą vyną, tačiau apsvaigęs niekada neima teptuko į rankas – ir kitų jam klijuojami epitetai ne visada esą teisingi. Parodai surinkęs paskutinius savo darbus, tapytojas teigia, kad kai kurių paveikslų niekas ir nepamatys – jie jau sunaikinti.

„Esu daug darbų sunaikinęs iš viso. Bet labai nemėgstu isterijos, žmonių isterijos. Ne tai, kad buvau tuo metu isterijoje ir suplėšiau genialius kūrinius. Ne. Bet reikia dalį darbų būtinai naikinti. Kad neliktų tautai. Kad nelotų“, – tikina tapytojas.

Rinktinė, spalvinga L. Katino tapyba eksponuojama Vilniaus galerijoje „Aidas“.