Žaislų muziejų Vilniuje prieš dešimtmetį įsteigė sutuoktiniai Indrė Jovaišaitė-Blaževičienė ir Povilas Blaževičius. Muziejaus pradžia buvo netipinė. Juk dažniausiai muziejai prasideda nuo kokios nors kolekcijos – kažkas sukaupia daug eksponatų, nusprendžia, kad negerai vienam tuo džiaugtis, ir ima ieškoti patalpų, kur eksponatus pristatyti visuomenei.

„Kai sugalvojome, kad reikia steigti muziejų, kalbėjome labiau apie informaciją negu apie objektą, – pasakoja Žaislų muziejaus ekspozicijų ir edukacijų autorė Indrė. – Mano vyras, rašydamas disertaciją, sukaupė tiek daug įdomių žinių apie senuosius žaislus ir žaidimus, kad nesinorėjo apsiriboti viena knyga – norėjosi ta informacija dalytis, nors tų žaislų, apie kuriuos kalbama, mes ir neturėjome. Tad prašėme leidimų daryti kopijas, rekonstrukcijas. Kitaip sakant, pradėjome kurti muziejų neturėdami nė vieno realaus eksponato, turėjome tik žinių apie juos. Norėjosi papasakoti, kokie buvo žaislai ir kad senovėje žmonės irgi žaidė, kad tai nėra nuo industrijos prasidėjęs reiškinys.“

Atidarę muziejų jo steigėjai lankytojus pasitiko su pirmąja ekspozicija „Seniausieji Lietuvos žaislai“, kurioje iš esmės ir buvo pristatyta dr. P.Blaževičiaus disertacija „Žaislai ir žaidimai Lietuvoje XIII–XVII a. remiantis archeologijos duomenimis“. Ilgainiui ši ekspozicija papildyta naujausius mokslinius tyrimus apie vaikų darbą Viduramžiais pristatančia ekspozicijos dalimi „Vaikai ir plytos“.

„Džiaugėmės gavę licenciją iš Vienos meno istorijos muziejaus eksponuoti originalaus dydžio XVI a. Peterio Breigelio vyresniojo paveikslo „Vaikų žaidimai“ kopiją. Šis paveikslas leidžia lankytojams dar akivaizdžiau pamatyti, kad Lietuvos archeologinė medžiaga yra gausi ir reikšminga, o žaidimas ir žaismingumas yra universalus fenomenas“, – prisimena I.Jovaišaitė-Blaževičienė.

Poveikis: su karyba susiję žaislai, pasak Indrės, muziejaus lankytojus ypač ėmė dominti prasidėjus karui Ukrainoje. Jei anksčiau kildavo daug diskusijų, ar reikia vaikams juos rodyti ir duoti į rankas, dabar klausimas, ar reikėtų vaikams karybos įgūdžių, nebekyla. Tačiau svarbu priminti, kad ginklai pirmiausia buvo susiję ne su kova, o su galimybe gauti maisto. / B. Barausko nuotr.

Žaidimais besidominti pora toliau rinko medžiagą ir plėtė muziejaus kolekciją, siekdami palaipsniui papasakoti nuoseklią žaislų istoriją nuo seniausiųjų laikų iki XX a. pabaigos. Taip po metų atsirado Akmens amžiaus laikotarpiui skirta ekspozicijos erdvė, o po kelerių metų – XIX a. pabaigai ir XX a. pradžiai skirtas pasakojimas apie vaikystę kaime ir mieste.

XX a. antrosios pusės žaislų originalai yra gausiausia muziejaus fondų dalis, nes ji vis dar aktyviai pildoma. Lankytojai dovanoja netikėtai rūsiuose ar palėpėse surastus senus žaislus, kartais sulaukiama ir ilgai saugotų žaislų, kai žmonės galiausiai apsisprendžia, kad nebėra prasmės laikyti jų namuose. Taip muziejaus fondai gausėja, o lankytojai turi galimybę ne tik žaislus pamatyti, bet ir juos išmėginti.

„Dabar, po dešimties metų praktinio darbo, jau aš rašau disertaciją apie tai, kaip žaidimas taikomas muziejuose, tad toks daugiasluoksnis ir įdomus išėjo šis mūsų projektas, – sako Indrė. – Svarbiausia, kad mums patiems tai įdomu. Kuo toliau į tą žaislų ir žaidimų pasaulį giliniesi, kuo daugiau sužinai, tuo labiau supranti, kiek visokių niuansų slypi. Pradedi galvoti – o kas yra žaislas? Kodėl jis iš viso atsirado? Kodėl negalėjo pasaulis išgyventi be žaislų? Tai jau veda prie globalesnių pamąstymų.“

Pašnekovės įsitikinimu, žaislas yra kasdienybės simbolis. Analizuodami žaislus galime pamatyti, kaip keitėsi visuomenė ir jos kasdieninis gyvenimas. Ta archeologinė, etnografinė muziejaus dalis egzistuoja ne dėl to, kad muziejaus steigėjai įstrigo praeityje, bet dėl to, kad, remiantis tais žaislais, labai lengva paaiškinti, kad šiandieninis mūsų pasaulis nėra šiandien sugalvotas.

„Juk nėra taip, kad, atsiradus pramonei ir atsidarius pirmajam fabrikui, visi susėdę suko galvą, kokį žaislą pagaminti, nes iki tol niekas nieko apie žaislus nežinojo. Ne – pradžia buvo gerokai seniau“, – teigia Indrė.

Lankytojus po Žaislų muziejų lydinti jo steigėja sako, kad vaikams čia įdomu viskas ir norisi viską paliesti, išbandyti. Suaugusieji labiau nori pamatyti žaislus, kurie jiems primintų vaikystę.

Svoris: bet kuri gniūžtė yra kamuolio prototipas. Tik jei paimate sniego gniūžtę, ji ištirpsta. Žolę galima suspausti, bet trumpam. Todėl reikėjo sugalvoti, kaip padaryti, kad kamuolys išliktų, tad pasiuvo apvalkalą. Tada jį reikėjo kažko prikimšti, nes nebuvo gumos. Todėl tie kamuoliai nebuvo dideli – dėl didelio kiekio kamšalo jie būtų per sunkūs. Didėti jie pradėjo tik tada, kai atsirado technologinių galimybių. Dabar, pavyzdžiui, pagal kamuolio formą ir dydį sprendžiame, koks bus žaidimas, o kadaise spręsdavo pagal kamuolio vidų. / B. Barausko nuotr.

„Žinote, atmintis yra labai įdomus konstruktas – žmogus neatsimena daugybės dalykų, kol jų nepamato. Dėl to muziejai ir reikalingi, dėl to juos ir vadina atminties institucijomis, nes ten atėjus susiaktyvina atmintis, – sako pašnekovė. – Žmogus sako: na, tai kiek mes ten tų žaislų teturėjome... Tačiau pasivaikšto po muziejų ir nuomonė pasikeičia. Tada sako: aš ir tą turėjau, ir aną, tik buvau pamiršęs, kol nepamačiau. Tai gal mes viską turėjome, ką tuo metu buvo įmanoma turėti?“

Neišvengiamai muziejuje yra tokių objektų, kuriuos tenka už stiklo padėti, nes nuolat čiupinėjant iš jų greitai nieko neliktų. Vis dėlto pagrindinis muziejaus steigėjų tikslas – eksponatus įveiklinti. I.Jovaišaitės-Blaževičienės teigimu, jei kalbama apie meną – paveikslą, skulptūrą – pažiūrėti pakanka. Tačiau, kalbant apie žaislus, ne tiek svarbu, kaip jie atrodo, – žaidimas yra pats įdomumas. Be proceso žaislas bus tik skulptūrėlė.