Vilniaus katedros varpai yra liturginis maldai skirtas instrumentas. Įprastai jie skamba kviesdami į šv. Mišias, per iškilmingas procesijas, svarbius religinio gyvenimo įvykius. Šįkart, minint varpų įkėlimo dvidešimtmetį, pirmą kartą miesto istorijoje skambės specialiai šiems varpams sukurtas kūrinys, neįprastu būdu tyrinėjantis jų garsinę prigimtį ir galimybes. Koncertas skirtas paminėti šių varpų įkėlimo dvidešimtmečiui, taip pat paremti Ukrainos kovą už laisvę.

Kūrinio kompozitoriai Matas Drukteinis, Agnė Matulevičiūtė ir Gintaras Sodeika įkvėpimo semiasi iš teologinės „heksamerono“ sąvokos. Biblinėje tradicijoje aprašytą pasaulio kūrimo procesą, nusakantį, kaip Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, jie perkelia į šešių atlikėjų neįprastu būdu – nenaudojant varpų šerdžių – atliekamą kompoziciją.

Senieji didieji katedros varpai dingo per Antrąjį pasaulinį karą ir tolesnis jų likimas nežinomas; iki šių dienų išliko tik du mažesnieji, skelbiantys laikrodžio dūžius. 2002 m. Kelno arkivyskupija Vilniaus katedrai ir miestui padovanojo šešis naujus varpus. Vilniaus katedros aikštėje jie buvo pašventinti ir užkelti į bokštą. Pagal seną tradiciją kiekvienas bažnyčios varpas turi vardą, simbolinį ženklą ir įrašą lotynų kalba. Atsidėkojant tuometiniam Kelno arkivyskupui Joachimui Meisneriui, didžiausias varpas pavadintas šv. Joakimo vardu. Kitiems varpams suteikti Lietuvos ir Vilniaus globėjų vardai: Šv. Kazimiero, Šv. Stanislovo, Šv. Elenos, Šv. Onos ir Pal. Jurgio Matulaičio. Didžiausias iš jų, Šv. Joachimas, sveria 2 595 kg, mažiausias pal. Jurgis Matulaitis – 464 kg.

Senovėje varpais būdavo skambinama ne tik bažnytinėmis progomis, bet ir norint miestui pranešti naujienas – tiek džiugias, tiek tragiškas. Varpai skambėdavo pranešdami apie karališkus įvykius, gaisrus, skelbdami karo pradžią ir pabaigą. Koncerto autoriai, organizatoriai ir atlikėjai, reikšdami solidarumą su kovojančia Ukraina, tikisi, kad šis naujas skambesys, kaip ir senovėje, mels ir garsiai visiems skelbs apie Ukrainos pergalę.