– Parodoje pristatomi Vilniaus bienalei atstovaujantys kūriniai. Kuo apskritai ypatingas šis keramikų renginys, kam teikiamas prioritetas atrenkant kūrinius ar menininkus?

– Pirmiausia dėmesys kreipiamas į profesionalumą. O tai susideda iš daugelio faktorių: ir meninės idėjos, ir raiškos, ir technologinio atlikimo, ir estetinio atlikimo. Sakyčiau, šie pagrindiniai kriterijai turbūt visada vyrauja, kad ir kokia tema būtų.

– Ką reiškia Vilniaus keramikos meno bienalės pavadinimas "Naujas / Fresh" ?

– Kiekvienai bienalei pateikiami pastarųjų dvejų metų naujausi, aktualiausi, atspindintys kažkokį išgyvenimo etapą menininkų kūriniai, kurie jau atitiktų temą "naujas" – kiekvieną kartą naujas tas kūrinys. Tačiau 2020 m. bienalės atrankos komisija atkreipia dėmesį tiek į atlikimo technikas, naujas interpretacijas, tiek į paties autoriaus savotišką renesansą – naujos raiškos demonstravimą, performą, plastiką, atlikimo ar idėjos pateikimą.

– Kaip iš parodos eksponatų galime perskaityti menininko mintis ir pajausti menininko emocijas? Kas eiliniam stebėtojui padeda labiau įsijausti į matomą meno kūrinį?

– Kiekvienas meno kūrinys suranda savo žiūrovą. Kas paveikiau vienam, gali būti nesuprantama kitam. Tai priklauso nuo individo patirties, emocijų, akiračio spektro. Kaip žiūrovui išgyventi stipresnes emocijas bienalės parodoje? Pirmiausia siūlyčiau skirti daugiau laiko pabūti prie kiekvieno kūrinio. Esu tikra, kad giliau pajausti menininko perduodamas vibracijas per meno kūrinį išties pavyks. Tam padės ir pozityvus nusiteikimas.

Siūlyčiau skirti daugiau laiko pabūti prie kiekvieno kūrinio. Esu tikra, kad giliau pajausti menininko perduodamas vibracijas per meno kūrinį išties pavyks.

– Kaip keramikos meno parodos eksponatuose galime įžvelgti užuominas apie gyvenimo cikliškumą ir vis besikeičiantį pasaulį? Kaip tradicijos suderinamos su naujovėmis?

– Šiuolaikinis menas visada buvo ir liko šiandieninių tendencijų atspindys – dažnai ironiškas ir ne visada patogus. Šiuolaikinė keramika – ne išimtis. Juolab keramikai turi itin plačias technologines galimybes – lipdymo, liejimo, žiedimo, oksidacinius, redukcinius, anagamos diegimus ir begales kitų, kurias, kuriant šiuolaikinius meno kūrinius, galima interpretuoti. Keramikos technologija ypač palanki įvairioms idėjoms realizuoti.

– Kaip šiandienės aktualijos privertė menininkus grįžti prie žmogaus figūros vaizdavimo ir antropomorfinių kompozicijų?

– Nepaisant greitai besikeičiančio pasaulio, keramikai niekada neprarado ryšio su praeitimi ir gamtos stichijomis. Keramika savaime yra žemiška – reikalingas molis, vanduo, ugnis. Žinoma, ugnį dabar keičia elektra, tačiau ne visada – anagamos krosnies elektra neišdegsi. Tai gal nuo pačios medžiagos prigimties neatsiejama ir ta archajiškumo samprata, kuri artimesnė nei kitose dailės šakose.

– Kaip keramikoje interpretuojami peizažai? Kokių gamtos motyvų keramikoje daugiausia?

– Į šį klausimą puikiai atsako 2018 m. keramikos bienalės laureatės Milenos Pirštelienės paroda "Vanduo". Milena labai subtiliai ir kūrybingai perteikia būtent tą peizažo interpretaciją – patį vandenį, horizontą, galbūt net ir miesto siluetą. Tai, sakyčiau, labai sudėtinga užduotis keramikai – neapkrauti kažkokiomis didelėmis paklodėmis peizažo ar gamtos motyvo. Jį Milena, praėjusios bienalės laureatė, sugebėjo perteikti labai profesionaliai.

– Bienalė rengta 2020-aisiais, pandemijos metais. Ar ši aktualija atsispindėjo keramikams renkantis motyvus, naudojant techniką?

– Yra keletas darbų, kurie tiesiogiai siejasi, turi ir tiesioginį pavadinimą, pavyzdžiui, Giedriaus Mazūro kūrinys – "Naujas antivirusas". Aš taip pat kūriau pačiame pavasarinio karantino įkarštyje ir tiesiogiai sieju savo darbą su naująja karantino patirtimi, – pavadinau jį "Karantino kalendoriumi". Tos tendencijos kitų menininkų kūriniuose galbūt  atsispindi netiesiogiai.

– Kokius kūrinius išskirtumėte dėl technikos novatoriškumo ar konceptualumo?

– Negalėčiau išskirti vieno ar kito varianto, negaliu atskirti jų. Vieni keramikai kuria konceptualiai, kiti – novatoriškai, treti – konceptualiai ir novatoriškai. Kad ir mūsų gerbiamas profesorius Juozas Adamonis, sulaukęs jau garbingo amžiaus, nesiliauja stebinti savo konceptualiomis, novatoriškomis idėjomis – šiuolaikinė plastika, šiuolaikinės interpretacijos, kažkoks dominuojantis asambliažo elementas. Negalėčiau išskirti vienų ar kitų, todėl tuo gal ir svarbi ta keramikos bienalė, nes tai bendra šiuolaikinės keramikos apžvalga, kuri ir atspindi tiek šiuolaikinio meno, tiek šiuolaikinės keramikos tendencijas.

– Ar dažnai menininkų lūkesčiai neišsipildo vykstant gamybos procesui, turint omenyje, kad keramikos technologija yra sudėtinga?

– Tiesa, keramikos technologija reikalauja labai daug įgūdžių. Net ir turėdamas didelės patirties neišvengsi atsitiktinumo, kuris lemia kūrinio broką, o galbūt naujos idėjos užuominą. Tačiau taip atpažįstame profesionalius menininkus – štai kad ir šių metų bienalės laimėtoją Rūtą Šipalytę komisiją išrinko už itin aukštą profesionalumą ir precizišką atlikimą. Tai reikalauja daug patirties ir įgūdžių.

Keramikos technologija reikalauja labai daug įgūdžių. Net ir turėdamas didelės patirties neišvengsi atsitiktinumo, kuris lemia kūrinio broką, o galbūt naujos idėjos užuominą.

– Kokių esminių skirtumų matote tarp šiųmetės ir ankstesnių Vilniaus keramikos meno bienalių? Kokių naujovių atsirado šioje bienalėje?

– Negalėčiau vertinti ankstesnių bienalių konteksto, nes organizuoti keramikos bienalę buvau paskirta pirmą kartą. Esu dėkinga kolegoms už pasitikėjimą ją rengti. Stengiantis naujumo, bienalės renginys papildytas su juo susijusiomis programomis. Pirmą kartą buvo surengta šiuolaikinės keramikos konferencija – vyko diskusijos ir transliavome tai tiesiogiai, tačiau tada dar buvo galimybė rengti konferenciją salėje gyvai, nors ir naudojant visas apsaugos priemones. Komisija buvo sudaryta iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos atstovų, kad išgirstume mūsų kaimynių nuomonę. Taigi naujovė išgirsti teorinių žinių, apie kaimyninių šalių bienalės patirtį šiuolaikiniame kontekste buvo labai įdomi patirtis ir mezgant bendradarbiavimo tolesnius santykius.

Dar viena naujovė – svečio teisė. Šiais metais Rūta Pakarklytė yra viešnia iš Norvegijos, konkursinėje programoje nedalyvauja. Šiuolaikiniame keramikos pasaulyje Rūta – atpažįstama, yra gavusi tarptautinių apdovanojimų ir prizų. R.Pakarklytei išgarsėjus, jos kūrinys "Virsmas" pirmą kartą rodomas Lietuvoje, taigi šis įvykis ir jai pačiai reikšmingas. Dar viena naujovių – ši paroda keliauja. Niekada iki šiol bienalė nekeliaudavo, todėl dabar galimybių žmonėms pamatyti parodą atsivėrė daugiau. Tik gaila, kad ne visi kūriniai galėjo keliauti – tam  neturime fizinių galimybių (daugiau salių), todėl atrinkome darbus, saugesnius transportuoti, – juk keramika tokia trapi. Aišku, vertinome konceptualiai – kad atspindėtų bendrą kontekstą.