Šįkart tarp Vilniaus kultūros centro organizuojamo Vilniaus šviesų festivalio svečių kaip niekada daug įdomių vizualiųjų menų atstovų, pasaulyje pripažinti kūrėjų, kurie šviesą naudoja kalbą pranokstančioms, konceptualioms mintims perteikti.

Vienas iš kūrėjų, kurio darbų formos ir turinys atstoja komunikacijos įrankius, yra šiuo metu Briuselyje (Belgija) gyvenantis ir kuriantis prancūzas Romain Tardy. Itin daug po pasaulį keliaujantis menininkas IV Vilniaus šviesų festivalyje pristatys savo instaliaciją, pavadintą „The Great Indecision Council“ arba TGIC (liet. Didžioji neryžtingumo taryba), kuri bus eksponuojama Lukiškių kalėjime 2.0. Tai iš aštuoniolikos šviesas ir garsus skleidžiančių modulių sudarytas 20 metrų skersmens ratas, kuriame publika kviečiama pasinerti į šviesą, žodžius ir mistiškas dirbtinio intelekto generuojamas skanduotes. Šviesos ir kompozitoriaus Loran Delforge sukomponuotos muzikos kūrinys lankytojams piešia nevalingą šiuolaikinės tinklų visuomenės, kurią sudaro keli milijardai narių autoportretą; iliustruoja žmoniją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, o ne tokią, kokia ji nori būti matoma.

Romain Tardy. / Asmeninio archyvo nuotr.

Diplomuotas menininkas R. Tardy vizualiojo meno scenoje aktyviai dalyvauja nuo 2008 m., šviesų dizaineriu dirbo įvairiose studijose ir renginiuose Paryžiuje. Šiandien jo darbai rodomi visame pasaulyje ir dažniausiai suvokiami kaip poetiniai jutiminiai išgyvenimai naudojant šviesą, vaizdo žemėlapius, fizinius objektus ir garsą. Jie kvestionuoja mūsų ryšį su technologiniais ir skaitmeniniais pokyčiais ir jų poveikiu visuomenei. Menininkas klausia, kas mes esame iš tikrųjų, kuo norime būti. R. Tardy, kurį kurti įkvepia aplankytos vietos ir sutikti žmonės, visų formų gyvos būtybės ir visų formų socialinės organizacijos, plačiau pasakoja apie savo kūrybą ir laukia susitikimo Vilniaus šviesų festivalyje.

Esu dėkingas už kvietimą pristatyti savo kūrinį Vilniuje. Man tai bus pirmas apsilankymas Lietuvoje.

– Jūsų instaliacijos idėja yra gana paprasta ir atspindi kiekvieno iš mūsų kasdienybę, bet tuo pačiu metu tai neįprastas ir originalus darbas. Kaip jums kilo šio kūrinio idėja?

– Kaip ir dauguma idėjų, ši kilo žengiant žingsnį atgal ir stebint, kas vyksta mūsų vis spartesnėje ir skaitmenėjančioje kasdienybėje. Nors esame nuolatiniame žinių ir naujienų sraute, neatrodo, kad mūsų gebėjimas prisiminti ir apmąstyti dalykus išaugo tokiomis pačiomis proporcijomis. Iš čia kyla klausimas: koks skirtumas tarp temų, kurias viešai laikome vertomis domėtis, ir mūsų privataus elgesio, kai manome, kad mūsų niekas nemato? Siekdamas išreikšti šią įtampą, naudoju duomenis ir iš „Google“, ir iš vietinės žiniasklaidos, siekiu, kad viešoje (ir fizinėje) erdvėje būtų matomas šis mūsų visuomenės portretas. Ši žodžių ir sakinių seka man taip pat gana poetiška: nors iš pradžių atrodo, kad jie nesusiję, instaliacija išreiškia mintį, kad visuomenė taip pat susideda iš daugybės mažesnių tikrovės burbulų, kurie kartais susiduria, o kartais eina skirtingais lygiagrečiais keliais, neliesdami vienas kito.

– TGIC yra labai technologiškas. Koks jūsų nuomone yra meno ir technologijų santykis šiuolaikiniame pasaulyje?

– Mano asmeninis susidomėjimas technologijomis kyla iš sociologijos ir to, ką ji sako apie visuomenę, o ne iš techninės pusės. Šiandien technologiją laikau naudinga priemone suprasti šiuolaikinį pasaulį – skaitmeninės technologijos yra mūsų globalizuoto kapitalistinio modelio vaikas. Čia matau stiprų ryšį tarp dviejų elementų, tarp kurių mūsų gyvenimas yra visiškai paskendęs. Kadangi mano meninės praktikos vizija yra iššūkis šiuolaikiniams klausimams, technologijas naudoti savo meninėje kūryboje pradėjau gana natūraliai.

R. Tardy archyvo nuotr.

– Esate pristatęs ne vieną įspūdingą savo projektą egzotiškiausiose pasaulio vietose. Kuris iš jų buvo įsimintiniausias? Kodėl?

– Dažniausiai prisimenu smulkias detales ar akimirkas arba ten sutiktus žmones, o ne patį projektą. Išsirinkti būtų sunku. Tai ir naktis, praleista ruošiant savo instaliaciją su vietiniais etnobotanikos sode Oachacoje, Meksikoje, 2013 m.; ir pasivaikščiojimas po neįtikėtiną Hala Stulecia pastatą Vroclave, Lenkijoje 2012 m.; ir saulėlydžio stebėjimas dykumoje Kinijoje, prieš išbandant kitą instaliaciją 2017 m.; ir užklupę sunkumai reguliuojant projektorius dėl dažnų žemės drebėjimų Tokijuje, Japonijoje, 2012 m.

– Ko palinkėtumėte Vilniaus šviesų festivalio lankytojams?

– Visų pirma, esu dėkingas už kvietimą pristatyti savo kūrinį Vilniuje. Man tai bus pirmas apsilankymas Lietuvoje. Tikiuosi, kad festivalio lankytojams patiks šis kūrinys ir kiti festivalio darbai taip pat, kaip man patiko kurti šią instaliaciją ir keliaujant rodyti ją vis kitiems žiūrovams.

IV Vilniaus šviesų festivaliu, kurio organizatorius Vilniaus kultūros centras, gyventojai grožėsis sausio 25–29 d. vakarais, nuo 17 val. iki 22 val.

Instaliacija TGIC, kitaip nei kiti festivalio objektai, Lukiškių kalėjime 2.0 bus eksponuojama nuo sausio 25 d. iki vasario 3 d., kiekvieną vakarą nuo 17 val. iki 22 val.