Kultūros ministerijai peržiūrėjus programą "Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" (VEKS), užribyje liko ne vienas tradiciniu tapęs renginys. Damoklo kardas pakibo ir virš dainininko Andriaus Mamontovo inicijuotos Gatvės muzikos dienos.

– Kultūros ministerijos parengtame VEKS programos biudžete Gatvės muzikos diena nustumta už borto. Kaip tai vertinate?

– Dabar žinome Kultūros ministerijos poziciją – Gatvės muzikos diena jai nereikalinga. Man smalsu, kodėl? Noriu ne asmeniškai, bet viešai to paklausti ministro Remigijaus Vilkaičio. Laukčiau viešo atsakymo, nes jis rūpi ne man vienam, o visiems renginio dalyviams, visam jaunimui.

Kultūros darbuotojai, kuriems ši diena nereikalinga, nebeturi teisės samprotauti, kodėl jauni žmonės bėga iš Lietuvos. Džiaugsmas neperkamas ir neparduodamas. Džiaugsmas – tai, kuo keičiamasi. Manau, jei yra galimybė suorganizuoti renginį, kuriame keičiamasi džiaugsmu, jis turėtų būti pats vertingiausias.

Kiekvienam dalykui gyvenime ateina išbandymų metas. Manau, Gatvės muzikos dienai jis atėjo kaip tik dabar.

– Esate pasiryžęs daryti viską, kad Gatvės muzikos diena įvyktų net be valstybės pagalbos?

– Maniau, kad finansavimo šventei reikės ieškoti kitąmet, tačiau aiškėja, kad to imtis gali tekti jau šiemet. Ieškosiu lėšų ir nepasiduosiu. Bet ministro požiūris man nesuvokiamas. Kaip tik jis ir turėtų matyti, kurie renginiai iš tikrųjų sulaukia visuomenės prielankumo ir kuriems reikalinga parama. Juk tai – ne komercinis renginys.

Gatvės muzikos dienoje patys žmonės kuria šventę. Šis sumanymas leidžia išgyventi vienybės jausmą, panašų koks būdavo Sąjūdžio laikais. Muzika – universali kalba, visiems suprantama, nepaisant išsilavinimo ar socialinio statuso. Gatvės tampa pilnos muzikos. Gali matyti, kaip didžėjai džyrina plokšteles, o čia pat diedukas groja akordeonu ar merginos sutartines dainuoja – ir visa tai puikiai dera. Tai, ko gera, daug stipriau už bet kokią politinę jėgą Lietuvoje, nes renginys gimsta žmonių iniciatyva. Galbūt šis faktas kažką gąsdina?

– Būtent dėl to ir pasigirsta abejonių: kam tie valstybės pinigai – žmonės išeina į gatvę ir groja.

– Man irgi taip atrodė iš pradžių. Įsivaizdavau, kad visi išeis ir gros. Kas gali uždrausti? Bet mes gyvename valstybėje, kuri save bando vadinti teisine, todėl turime paisyti tam tikrų taisyklių.

Jei renginys vyksta mieste, jam reikia savivaldybės leidimo. Kad jį gautum, turi atitikti sąlygas: pasamdyti valymo tarnybas, kurios sutvarkys miestą po šventės, sumokėti už papildomą apsaugą, nes gatvėse reikia daugiau patruliuojančių pareigūnų, būtina pastatyti lauko tualetus, kad nebūtų dergiami senamiesčio kiemai.

33 tūkst. litų Gatvės muzikos dienai suorganizuoti – maksimaliai suspaustas biudžetas. Programėles galima palikti ir internete. Didelių reklaminių plakatų šventei nereikia. Žinia apie ją sklinda iš lūpų į lūpas.

– Ir sklinda labai sparčiai: pirmaisiais šventės gimimo metais ji gaudė tik Vilniuje, antraisiais – jau 31 šalies mieste.

– Man iki šiol nesitiki, kad ši idėja sulaukė tokio žmonių pritarimo ir dalyvavimo. Maniau, kad muzikuojančiųjų bus mažiau. Galvojau, na, atsiras grupelė entuziastų. Teisybę pasakius, net nenorėjau, kad Gatvės muzikos diena iškart taptų dideliu renginiu. Planavau, kad ji užaugs pamažu.

– Ar už šalies kultūrą atsakingos institucijos antausis nenumalšino noro šiemet prie Gatvės muzikos dienos prijungti dar ir užsienyje gyvenančių lietuvių?

– Priešingai. Lietuvių bendruomenės pasklidusios po pasaulį nuo Amerikos iki Australijos. Norėčiau išeivius pakviesti pirmąjį gegužės šeštadienį išeiti į savo miesto gatves ir užgroti. Ir pakviesiu.

Kultūros ministerijos pozicija mane liūdina, tačiau ne žlugdo. Patirtis byloja, kad jei oficialios instancijos priešinasi pilietinei iniciatyvai, vadinasi, ta iniciatyva turi vertę. Nesmagu pripažinti, bet pas mus tokia realybė: jei tavęs nepalaiko, greičiausiai elgiesi teisingai.

– Skandalai jau tapo kasdienybe. Kaip vertinate nesibaigiančias VEKS programos ir finansavimo peripetijas?

– Vilniaus kaip Europos kultūros sostinės statusas duoda neįtikimą galimybę gauti daug dėmesio ir pristatyti save pasauliui. Tačiau trūkstant vienybės, užuot vykdžius projektą, jis paverčiamas interesų kovos lauku. Šiuo metu vyksta mūšis, kas valdys programos lėšas. Kalbos apie kultūrą ten nėra – tik ambicijos ir interesai. Visi karai, net vadinami šventais, iš tikrųjų vyksta tik dėl pinigų. Man labai nesinori į tai veltis, nesu nusiteikęs tame dalyvauti.

Nežinau situacijos užkulisių ir to, kam ten koks "atkatas" nuvažiuoja. Dabar jau tapo neaišku, kas teisus, o kas ne. Reikėtų prisikasti prie tikrųjų pinigų nutekėjimo organizatorių. Tai greičiausiai ne tie žmonės, kurie vykdo programą. Tie, kas žeriasi pinigus, yra nematomi, nes tokie dažniausiai veikia kitų rankomis. Apie diktatorių darbus kalbama praėjus kuriam laikui, kai viskas išlenda į paviršių. Gal kada nors tiesa, kas čia vyksta, irgi išlįs. Aš asmeniškai tikrai nesuprantu, kas vyksta.

– Ar to tikėjotės, kai prie Kultūros ministerijos vairo stojo R.Vilkaitis?

– Maniau, kad atėjus naujam ministrui Lietuvoje pagaliau atsiras kultūros ministras. Iki šiol kultūros ministro nebuvo, bent aš jo nemačiau. Tačiau dabar galiu konstatuoti – to ministro vis dar nėra. Tiesiog nėra.

Mano manymu, idealus vadovas visų pirma turi būti nepriklausomas. Žmogus, užimantis svarbų postą ir reprezentuojantis tam tikrą sritį, pirmiausia turi būti ne tik lyderis, bet ir moralinis autoritetas. Kultūros ministras turėtų parodyti pavyzdį visiems kultūros veikėjams. Galbūt mano kalbos yra utopinės, nes valdžios keičiasi, o situacija – ne. Kultūros sistema kažkokiu būdu pati save neutralizuoja. Dabar matome ne problemų sprendimus, bet aiškinimąsi, kas ką įžeidė, ir įtakų sferų dalijimąsi, bet ne tautos interesų atstovavimą.

– Kokios klaidos, jūsų manymu, buvo padarytos formuojant VEKS programą?

– Patarlė sako, kad tradicija visada laimi. Galbūt VEKS programoje buvo per daug eksperimento? Man norėtųsi daugiau dėmesio tam, ką mes iš tikrųjų turime ir kas jau laiko patikrinta. Galime didžiuotis visame pasaulyje pripažintais menininkais lietuviais. Jie garsūs įvairiose srityse – dailėje, operoje, balete, teatre. Būdami Europos kultūros sostine pirmiausia patys turėtume susipažinti su savo kultūra.

Absurdas, Eimunto Nekrošiaus spektakliai Lietuvoje beveik nerodomi. Per dvylika metų su "Hamletu" suvaidinome per 180 spektaklių, iš jų Lietuvoje – gal 25. Jie čia nerodomi dėl elementariausio ekonominio aspekto – neužtenka pinigų salės nuomai.

2007 m. Sankt Peterburge vyko Tarptautinis teatro festivalis. Įsivaizduokite: į jį nebuvo kviesti nei užsienio, nei Rusijos teatrai – visas festivalis skirtas tik E.Nekrošiaus spektakliams. Tokie dalykai turėtų vykti pas mus, nes mes patys savo kultūros nepažįstame. Turėtų vykti nemokamos garsiausių Lietuvos dailininkų parodos, liaudies meno festivaliai. Oskaras Koršunovas Prancūzijoje gavo ordiną, užsienis pažįsta mūsų operos ir baleto artistus, o Lietuvoje mes stebime kautynes dėl VEKS sąskaitos PIN kodo.

Galbūt mes, kaip valstybė, esame per jauni, gal per ankstyvas mums šis projektas. Ne dėl finansinių priežasčių, bet dėl dar nenusistovėjusių vertybių. Tik kada vėl gausime tokią galimybę? Kai suteiktų neišnaudoji, kitos dažniausiai ateina labai negreitai.

Gatvės muzikos dienos istorija

Gatvės muzikos dienos gimtadienis – 2007 m. gegužės 5 d. Pagal susiklosčiusią tradiciją muzikantų fiesta vyksta pirmąjį gegužės šeštadienį.

Gatvės muzikos dienos iniciatorius – dainininkas A.Mamontovas, rengėjas – viešoji įstaiga "Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" (VEKS).

Koncepcija: visi, kas turi kokį nors muzikos instrumentą ir gali išgauti juo garsą ar triukšmą, išeina į savo miesto gatves ir groja.

2007 m., kai renginys vyko pirmąkart, leidimai groti gatvėse buvo suteikti 295 kolektyvams, Gatvės muzikos dienoje muzikavo apie 600 profesionalių muzikantų ir mėgėjų.

2007 m. Gatvės muzikos dienai VEKS iš programos biudžeto skyrė 74 tūkst. litų, 2008-aisiais – 50 tūkst. litų, šiemet renginiui buvo numatyta 33 tūkst. litų.

Antroji Gatvės muzikos diena pernai skambėjo ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje: sostinėje ir dar 31 mieste ir miestelyje grojo daugiau nei 3 tūkst. muzikantų, iš jų Vilniuje – apie 1 tūkst. Renginys truko dešimt valandų.

2008 m. Gatvės muzikos dienoje pirmą kartą buvo pakviesti dalyvauti daugiau nei 300 žmonių, turinčių negalią.

Virš 23 projektų – Damoklo kardas

Kultūros ministerijai peržiūrėjus VEKS projektų sąrašą, dalis visuomenei gerai žinomų ir pripažintų renginių gali žlugti.

Dviem dešimtims projektų įgyvendinti lėšų skirta būtų nebent tuo atveju, jei programai įsibėgėjus jai bus rasta papildomi 7 mln. litų.

VEKS programos kultūros, meno ir visuomeninių projektų, kurie būtų finansuojami kitomis papildomai gautomis lėšomis, sąrašas.

Projektai, kurių gali nebūti

Gatvės muzikos diena: šventė, vienijanti visus, kalbančius universaliausia pasaulyje muzikos kalba – 33 tūkst. litų.

Menas netradicinėse erdvėse – 680 tūkst. litų.

LUX šviesos festivalis: Vilniuje užsižiebia aibė įvairių šviesos projektų – nuo grindinio iki bokštų, nuo tamsiausio parko kampo iki aikščių – 1,2 mln.

Tarptautinio scenos menų tinklo (IETM) plenarinis susitikimas. Per susitikimus sprendžiamos konkrečios problemos ir inicijuojamos kultūrinės diplomatijos bei kultūros politikos permainos. Susitikimas Vilniuje derinamas su tarptautinio teatro festivaliu "Sirenos", jo lietuviškąja dalimi – 340 tūkst. litų.

Eurozin.com: Renginyje turėjo dalyvauti daugiau nei 100 redaktorių ir intelektualų, atstovaujančių žymiausiems Europos kultūros žurnalams – 176 tūkst. litų.

Tarptautinė konferencija "Paribio miestai". Konferencijos organizatoriai siekia atkreipti dėmesį į daugelio paribio miestų specifiką – tokių kaip Gdanskas, Vroclavas, Praha, Sarajevas, Lvovas, Odesa, Salonikai, Tbilisis, Baku, Beirutas ar Jeruzalė, į jų savitą daugiakultūriškumo patirtį – 101 tūkst. litų.

Konferencija "Žiniasklaida ir kultūra". Konferencija skirta nagrinėti įvairiems kultūros procecams ir kaip jie atsispindi Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje – 20 tūkst. litų.

Europos menų mokykla. Europos menų mokykla – visus metus vykstanti 13 projektų programa, kurios dalyviai – meno studentai ir jaunieji menininkai, skirsiantys savo kūrybą Vilniui ir jo svečiams – 1,151 mln. litų.

Konkursas "Mano kiemas – meno kiemas 2009". Tai projektai, kuriuos pasiūlė miesto bendruomenės ir kurie yra skirti miesto gyventojams – 194,66 tūkst. litų.

Europos salės projektai (Suzuki, A.Platelis ir kt.). Tikslas visą vasarą skleisti vaizdo virusą Vilniuje – 722 tūkst. litų.

Media projektas "Kitas žmogus, kitas filmas". Siekiama sukurti daugelį skirtingų nuomonių ir požiūrių atspindintį, bet taip pat ir labai asmeniškai išgyventą programos VEKS vaizdo portretą – filmą "Kitas žmogus, kitas filmas. Kitas Vilnius" – 285 tūkst. litų.

Pasaulio kino žvaigždės atranda Vilnių. Siekia pristatyti populiariausius šiuolaikinius kino kūrėjus Vilniaus kino žiūrovams – 90 tūkst. litų.

Terno Vilna / Jaunas (romų) Vilnius. Kultūrinis socialinis projektas, kurio tikslas – sukelti platesnes diskusijas įvairiuose visuomenės sluoksniuose apie lygiaverčio bendravimo ir bendradarbiavimo galimybes tarp skirtingų etninių bendruomenių – 122 tūkst. litų.

Tarptautinis muzikos festivalis "Folkšokas 2009" – 220 tūkst. litų.

Niko Pirosmani parodos palydimieji renginiai. Parodoje eksponuojami 35 N.Pirosmani kūriniai iš Nacionalinio Gruzijos muziejaus rinkinio – 102,92 tūkst. litų.

Išgyvenimo stovykla "1984". Projektu siekiama visiems laikams atsisveikinti su sovietine praeitimi, su galima nostalgija ar simpatijomis totalitarizmui – 119,9 tūkst. litų.

Paroda "Laikas fotografijoje. 1960 – 2009". Menininkų kūryboje atspindimas pusės šimtmečio Lietuvos istorijos laikotarpis – 100 tūkst. litų.

Tarptautinė konferencija "Vilniaus dalybos nacionalizmo ir postmodernizmo amžiuje" – 71 tūkst. litų.

Roko festivalis prie Baltarusijos sienos "Muzika griauna sienas". Muzikos ir meno festivalis, vykstantis prie pat Baltarusijos sienos – 1,131 mln. litų.

Iš viso: 7,055 mln. litų.