Iniciatyvūs žmonės – jėga

Kaip prieš susitikimą V.V.Vilkelis pasakojo "Vilniaus dienai", jo vadovaujamo Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento darbalaukis yra visa Lietuva – ministerijos, savivaldybės, ūkio subjektai ir kt. Kalbamasi su klerkais, kuriems tektų vykdyti darbus mobilizacijos metu, planuojama, strateguojama.

"Kadangi aš toks žmogus, kuriam "skauda širdį dėl reikalo", nusprendžiau, kad pagal galimybes ir jei yra toks poreikis, ateisime į bendruomenes", – sako V.V.Vilkelis.

Pagrindiniai žmonių, su kuriais tenka kalbėtis bendruomenėse, jam užduodami klausimai svarbūs. Kas, kilus grėsmei, manimi pasirūpins? Kur man reikės slėptis? Klausimų, kuo jie gali prisidėti prie šalies gynybos, dažniausiai žmonės nekelia, nes tie, kurie yra aktyvūs, jau dabar dalyvauja įvairiose veiklose ir mato savo vietą esant krizinei situacijai – ar per savo darbovietę, ar per savo dalyvavimą nevyriausybinėje veikloje.

Tiems, kurie nenori likti nuošaly, jei kiltų grėsmė valstybei, karininkas jau dabar pataria dalyvauti nevyriausybinių organizacijų, tokių kaip "Maisto bankas", "Caritas", Maltos ordinas, Šaulių sąjunga ir kt., veikloje. Jose nėra apribojimų nei amžiui, nei sveikatai, tad prisijungti gali visi iniciatyvūs žmonės. Ten tikrai visiems yra veiklos.

Būtina susitelkti

"Kai pasakai pavadinimą – Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas – daugelis galvoja, kad mobilizacija yra šaukimas į kariuomenę. Tačiau tai, ką mes administruojame, yra valstybės mobilizacinė sistema. Mobilizacija yra tarptautinis žodis. Ieškodamas jam lietuviško atitikmens, kad būtų aiškiau, kas tai yra, atradau žodį "susitelkimas", – aiškino V.V.Vilkelis. – Mobilizacijos tikslas – sutelkti išteklius valstybės gynybai. Tad mūsų departamentas dirba susitelkimo labui, siekdamas nustatyti, kaip įvairios institucijos susitelktų, jeigu būtų paskelbta mobilizacija, kaip jos perorganizuotų savo darbą. Tai apima nuo iškvietimų į darbovietes schemų, nuo darbų perskirstymo, iki veiklos pobūdžio keitimo."

Karinė mobilizacija, karininko teigimu, yra tik vienas iš mobilizacijos segmentų. Kviečiami į kariuomenę būtų aktyvaus rezervo asmenys. Aktyvus ir parengtas rezervas – kariuomenėje atitarnavę ir nuolat apmokymuose dalyvaujantys asmenys. Tokių Lietuvoje susidarytų apie 30 tūkst. Karinę mobilizaciją vykdytų Lietuvos kariuomenė.

Galiu nuraminti, kad konvencinio karo tikimybių, indikacijų, šiuo metu nėra, jos yra labai žemo lygio.

"Tai, apie ką kalbu, remiasi į kažkokias realias grėsmes, į indikacijas. Galiu nuraminti, kad konvencinio karo tikimybių, indikacijų, šiuo metu nėra, jos yra labai žemo lygio. Todėl ir mano apsilankymai bendruomenėse niekaip su tuo nesusiję – jie skirti tik smalsumo vaakumui užpildyti", – sakė V.V.Vilkelis.

Pasak jo, kiekvienoje savivaldybėje, priklausomai nuo gyventojų skaičiaus, yra atsakingas darbuotojas – visa našta mobilizacijos atveju susitelkimui organizuoti tektų savivaldybėms.

"Sunku eiti į visuomenę ir kalbėti apie tokius dalykus, nes visuomenė yra labai marga – dalis žmonių gali neteisingai suprasti ir galvoti, kad jau ryt poryt kažkas čia vyks. Todėl mes daugiau dirbame su funkcionalia auditorija, ta, kuri prisidėtų prie konkrečių užduočių vykdymo.

Tad mūsų pagrindinė auditorija – savivaldybės, ministerijos. Visą laiką alsuojame joms į nugaras, rengiame seminarus, pratybas, imituojame įvairias situacijas, nagrinėjame veiksmus, kaip kuri savivaldybė turi elgtis, kaip spręstų jiems iškeltus uždavinius iškilus karinėms grėsmėms. Situacijas modeliuojame per kariuomenės poreikių tenkinimą, kur įsijungtų rekvizicijos, privalomųjų darbų instrumentai. Rekvizicija yra kariškiams reikalingų transporto priemonių rekvizavimas iš ūkio subjektų. Ir ne tik kariuomenės poreikiams – gyventojų evakuacijai būtų pasitelkiami autobusai. Visų tų dalykų vadyba užsiimtų savivaldybių administracijos direktoriai."

Istorinė patirtis

V.V.Vilkelio teigimu, dalinė mobilizacija Lietuvoje buvo skelbta vieną kartą – 1939 m. rugsėjo 17 d. Kai Vokietija jau buvo peržengusi Lenkijos sieną. Buvo paskelbta dalinė mobilizacija, kariuomenei buvo iškelti uždaviniai užkardyti sieną. Tai, kas Lietuvoje vyko 1990–1991 m., karininkas vadina savimobilizacija. Tada nebuvo nei jokios mobilizaciją numatančios teisėkūros, nei reglamentų – paprasčiausiai visų širdys suspurdėjo, kai parakas pakvipo, tai ir susitelkė. Tie, kas nesiryžo eiti patys ar baiminosi, bent jau atidavė savo turėtus ginklus, davė pasinaudoti tiems, kurie nebijojo ginti valstybės laisvės ginklu. Žmonės nešė ne tik ginklus – nešė pinigus, brangenybes, buvo sukurtas specialus Gynybos fondas.

"Tuo metu aš dirbau departamente, įsteigtame Kaune, buvau instruktorius, vėliau, po kruvinų sausio įvykių, trejus metus – Kauno komendantu. Visko buvo, – pasakojo V.V.Vilkelis. – Ir iš banditų teko ginklus pirkti – milicija negalėjo to padaryti."

Jis nuo 1988 m. aktyviai dalyvavo Kauno Sąjūdžio veikloje, tad vadovavo ir Kauno žaliaraiščiams, kurie buvo susibūrę į kuopas, būrius, suformavę į automobilį telpančius ekipažus. Kovo 11 d. Artūras Skučas (buvęs Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas, savanorių judėjimo iniciatorius – aut. past.) dar nebuvo suformavęs Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus, tad žaliaraiščiai  savo automobiliais po posėdžių į namus vežiodavo ir Vytautą Landsbergį, ir kitus pagrindinius politikus.

Ir iš banditų teko ginklus pirkti – milicija negalėjo to padaryti.

"Krašto apsaugos departamentas, kariuomenė nuo šventos dvasios nepradėjo kurtis – buvo užuomazga, buvo žaliaraiščiai. Jie tapo ir pirmaisiais savanoriais, kai savanorių registracija buvo pradėta. Įstatymas dėl kariuomenės sukūrimo išleistas tik 1992 m.", – reikšmingą Lietuvai laikotarpį prisiminė karininkas. Vis dėlto, anot jo, net ir tais laikais pagrindinis tikslas buvo sutelkti visus išteklius ir jėgas valstybės gynybai.

Sbarbu žinoti, ką daryti

Šiuo metu Lietuvoje mobilizacijos sistema jau yra sukurta gana konkreti. V.V.Vilkeliui prieš dvejus metus pradėjus vadovauti Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentui buvo išgryninta, kas iš tiesų būtų svarbu valstybei ir žmonėms karo ar kokios kitos negandos atveju. Išskirtos šešios valstybei gyvybiškai svarbios funkcijos – jeigu būtų skelbiama mobilizacija arba įvedama karo padėtis, visi kiti segmentai lauktų privalomų nurodymų arba eitų padėti užtikrinti būtent šias gyvybiškai svarbias funkcijas.

Visų pirma, valstybė bet kokiomis sąlygomis turi turėti vadovą, o pagal Lietuvos teisėkūrą vadovai yra nuo prezidento iki savivaldybės merų, administracijos direktorių. Kartu turi būti užtikrinti ir tarptautiniai santykiai. Kiti du segmentai yra valstybės gynyba ir vidaus saugumas. Trečiasis blokas – gyventojų būtinųjų poreikių tenkinimas ir kritinės infrastruktūros veiklos tęstinumas.

"Mes esame tyrimus atlikę ir skaičiai identiški daugeliui kitų šalių – nuaidėjus pirmiems šūviams, prasidėjus kariniams veiksmams, 20–30 proc. gyventojų "teptų slides" – stengtųsi palikti krizės teritoriją. O laisva vieta tuščia nebūna. Tad labai greitai prasidėtų marodieriavimas," – aiškino Pavilnio bendruomenėje svečiavęsis V.V.Vilkelis.