Alkoholis, popierius, teatro dekoracijos. Tokiais daiktais sovietmečiu buvo užverstos sandėliais paverstos Vilniaus bažnyčios. Tose, kurioms pasisekė labiau, buvo įrengti muziejai. Pavyzdžiui, ateizmo.

Tarpukariu Vilnius vadintas Šiaurės Jeruzale dėl daugybės religinių pastatų. Ne tik katalikų bažnyčių ir vienuolynų, bet ir stačiatikių bei sentikių cerkvių, žydų sinagogų, totorių mečečių. Vilniuje draugiškai sugyveno daugybės tautybių žmonės,
jie gerbė vienas kito papročius ir tikėjimą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje buvo daugiau kaip 40 katalikų bažnyčių. Kaip ir kitų religijų maldos namai, jau 5-ojo dešimtmečio pabaigoje jos imtos uždarinėti sovietinės valdžios.
Pirmaisiais pokario metais iš Vilniaus į Lenkiją išvyko apie 90 tūkst. lenkų. Bažnyčios liko tuščios: trūko kunigų, ir į jas ateinančių nebuvo labai daug. 1946 m. į ištuštėjusį Vilnių ėmė plūsti naujakuriai iš Rusijos. „Daugumai jų religinė praktika buvo svetima“, – pasakojo istorikas Arūnas Streikus.

Vykdydama ateistinę politiką SSRS valdžia 1948 m. ėmėsi uždarinėti Vilniaus bažnyčias ir vienuolynus. Pirmoji religinių pastatų nacionalizavimo banga nusirito jau minėtų metų rugpjūtį. Miesto komunistų partijos komiteto nurodymu buvo sudaryta speciali komisija. Ji turėjo parengti Vilniaus kulto pastatų išdėstymo planą ir pasiūlė mieste palikti dešimt veikiančių katalikų bažnyčių, tai vėliau ir buvo įgyvendinta.
Per kelis mėnesius iki 1948 m. pabaigos Vilniuje buvo uždaryta daugiau kaip 20 bažnyčių ir koplyčių. Po metų prasidėjo antras kovos su religiniais pastatais etapas, buvo uždaryta ir Arkikatedra. Paskutinė kovos su tikėjimu banga SSRS nuvilnijo 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Tuomet Vilniuje buvo uždaryta viena bažnyčia ir trys cerkvės.

Komunistai rėmė stačiatikius

Įdomu, jog su religija kovojusi sovietų valdžia Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, stačiatikių cerkvių ne tik neuždarinėjo, bet ir skirtavo lėšų joms remontuoti. „Valdžia rėmė stačiatikius, nes jie galėjo tapti itin populiarios katalikų bažnyčios alternatyva“, – paaiškino A.Streikus. Vieną religiją keisdami kita sovietų valdininkai tikėjosi iš lietuvių sąmonės išguiti „neprogresyvaus senovės mąstymo liekanas“.
Nors prieš karą cerkvių Vilniuje buvo gerokai mažiau nei bažnyčių, 1950 m., pasibaigus dviem nacionalizacijos bangoms, mieste veikė po tiek pat šių dviejų konfesijų maldos namų – devynios bažnyčios ir devynios cerkvės. Dar buvo palikta viena sentikių cerkvė ir vienintelė buvusi totorių mečetė. Vilniaus miesto istorikas Antanas Čaplinskas prisimena, kad Piatnickajos cerkvėje slaptai net buvo krikštijami aukštų komunistų partijos veikėjų vaikai.

Virto sandėliais

Dauguma nacionalizuotų bažnyčių buvo paverstos dirbtuvėmis, sandėliais, pagalbinėmis gamyklų patalpomis. Pavyzdžiui, Šv. Jonų bažnyčioje buvo įrengtas „Tiesos“ laikraščio spaustuvės popieriaus sandėlis. Čia važinėdamos mašinos įlaužė grindis, buvo sugadinti puošnūs vitražai. Paminklosaugininkai tvirtina, jog sovietiniais laikais naujieji šeimininkai religinių pastatų visiškai neprižiūrėjo, o kai kurie tiesiog niokojo pastatus, jų interjerą ir meno vertybes. Neišsiskyrė ir kultūros organizacijos. Pavyzdžiui, Dailės institutui perleistame Bernardinų vienuolyne įrengtose dirbtuvėse studentai kartais piešdavo tiesiog ant sienų. „Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia atiteko Operos ir baleto teatrui, čia buvo saugomos dekoracijos. Tačiau patys darbininkai kartais bažnyčios skulptūroms nupjaudavo galvas ir panaudodavo jas kaip dekoracijas“, – pasakojo A.Čaplinskas.
Vilniaus senamiesčio pastatų istoriją puikiai išmanantį istoriką šokiravo sovietmečiu Evangelikų liuteronų bažnyčioje pamatytas vaizdas: „Antrame pastato aukšte tada buvo įrengta sporto salė. Ant vienos sienos buvo pritvirtintas krepšinio lankas. Norėdamas pataikyti turėjai kamuolį mesti tiesiai į virš jo esantį Jėzaus veidą.“

Relikvijos – į kolūkius

Paminklosaugininkai sutinka, jog labiausiai sovietmečiu buvo nuniokotos abi Pranciškonų ordino bažnyčios – Bernardinų ir Pranciškonų. „Sovietmečiu savininkai religinius pastatus remontuoti ir restauruoti turėjo savo lėšomis, tačiau toms institucijoms būtų buvę daug naudingiau, jei bažnyčių remontu būtų rūpinęsi patys tikintieji“, – sakė A.Streikus. Istorikas pacitavo 1959 m. paminklosaugininkų ataskaitą apie apgailėtiną Šv. Kotrynos bažnyčios padėtį, tuomet administruotą LTSR bakalėjos prekybos : „Nuo didelės prekių apkrovos visos grindys yra išlinkusios, duobėtos, sienose apdaužyti marmuro bei tinko karnizai, apgadintos kolonos, skulptūros.“
Po karo Vilniaus bažnyčių turtas ir meno vertybės nebuvo inventorizuotos, todėl dauguma jų išgrobstyta. „Dalis jų nukeliavo į metalo supirktuves, antikvariatus, puošė ministerijų sienas. Pavyzdžiui, kai kurie neutralesnio turinio bažnyčių paveikslai atiteko kolūkiams ir jais buvo puošiamos bibliotekos ar kultūros namai“, – pasakojo A.Čaplinskas.

Ateizmo muziejus šiurpino

Labiau pasisekė tiems pastatams, kuriuose buvo įrengti muziejai ir meno galerijos. Taip Arkikatedra atiteko Dailės muziejui ir joje buvo įrengta paveikslų galerija. „Kai Arkikatedroje buvo sumanyta atidaryti dailės galeriją, 1986–88 m. čia vykdytas kapitalinis remontas. Pastate buvo montuojamos šildymo ir oro kondicionavimo sistemos, požemiuose atliekami išsamūs archeologiniai tyrimai“, – pasakojo Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.
Tačiau istorikai turi žinių, kad iš karto po karo Arkikatedroje buvo numatyta įrengti traktorių ir mašinų variklių remonto dirbtuves. Varpinę buvo planuota pertvarkyti Maskvos Kremliaus pavyzdžiu: nupjauti kryžių ir vietoj jo padaryti rubinines žvaigždes ir kurantus. „Darbą pavedė jaunam architektui, Lietuvos patriotui, tai jis tyčia vis neteisingai projektus parengdavo, taip užtempė tuos darbus, o po Stalino mirties šie planai ir nurimo“, – pasakojo A.Čaplinskas.
Šv. Kazimiero bažnyčioje sovietmečiu buvo įrengtas Ateizmo muziejus. „Čia buvo bažnyčios istorijos ekspozicija, kuri, beje, neapsiėjo ir be inkvizicijos kambarių. Rūsyje įrengtos senovinių kankinimo kamerų imitacijos, kankinimo krėslai, kiti įrenginiai“, – nuo religijos atbaidyti turintį muziejų apibūdino A.Čaplinskas.

Religinis gyvenimas ribotas

„Esminė sovietų režimo religinės politikos taisyklė – leisti tik religinio kulto laisvę. Leista vykdyti tik religines apeigas, tačiau drausta reguliuoti parapijos gyvenimą už bažnyčios ribų. Bažnyčią siekta uždaryti šventoriuje, kad ji su savo ideologija nedarytų įtakos visuomenei“, – pasakojo A.Streikus.
Po Stalino mirties 1953 m. vadinamąjį atšilimą pajuto ir tikintieji – ėmė gausiau lankyti bažnyčias. „Jau 1956 m. į Maskvą nukeliavo daugybės lietuvių pasirašytas prašymas Vilniaus arkikatedrą grąžinti tikintiesiems. Tačiau vietos valdžia su Antanu Sniečkumi priešakyje gana tvirtai laikėsi ir nepasidavė visuomenės spaudimui. A.Sniečkus pats parašė į Maskvą, kuri, beje, jau buvo pasirengusi sutikti su žmonių reikalavimu, ir išdėstė, jog katedros jokiu būdu nereikia atiduoti“, – politines peripetijas dėstė A.Streikus. Vilniaus bažnyčios tikintiesiems pradėtos grąžinti 1989 m. Be abejo, pirmoji atgauta šventovė Arkikatedra.