Šiandien „Žalgirio“ areną užtvindys vienu gražiausių pasaulio baritonų vadinamo Dmitrijaus Chvorostovskio balsas. Išskirtiniame interviu „Kauno dienai“ jis atvėrė kai kurias savo nekasdieniško gyvenimo kertes.

Sportiško sudėjimo, vilkintis madingais drabužiais, trykštantis pasitikėjimu savimi D.Chvorostovskis iš pirmo žvilgsnio visai nepanašus į klasikinį operos dainininką. Tačiau jo talento nereikia įrodinėti. Apie tai kalba pasirodymai garsiausiose pasaulio scenose: Niujorke, Čikagoje, Londone, Vienoje, Paryžiuje. D.Chvorostovskis dainavo su tokiais muzikos grandais kaip Luciano Pavarotti, Anna Netrebko, Lara Fabian.

Greitai 50 metų jubiliejų švęsiantis žilaplaukis operos dainininkas yra patekęs į žurnalo „People“ gražiausių žmonių 50-uką, tituluojamas ir seksualumo simboliu. Vis dėlto, nors ir nužiūrimas tūkstančių moterų, jis, kai tik gali, grįžta pas žmoną ir vaikus, gyvenančius Londone. Arba atvirkščiai: jie važiuoja pas jį, kad ir kur jis būtų.

Žymaus solisto kalendorius suplanuotas trejiems metams į priekį. Vis dėlto jis atranda laiko išsaugoti patrauklų savo įvaizdį. Vienos iš pagrindinių jo grožio sudedamųjų dalių – teigiamos emocijos.

Prieš pokalbį viename Kauno viešbučių jis paprašė ne puodelio kavos, bet žaliosios arbatos, o iki tol gurkšnojo vandenį su citrina.

– Jau spėjote pasivaikščioti po Kauną. Kokie įspūdžiai?

– Gražu, gera. Vaikštinėjome po Rotušės aikštę, jūsų garsiąją pėsčiųjų gatvę – Laisvės alėją. Atmosfera labai gera. Žmonės ramūs, draugiški, atsipalaidavę. Praeivių labai daug, atrodė, kad tai ne ketvirtadienio, o penktadienio vakaras.

– Užsieniečiai dažnai pastebi, kad lietuvės moterys labai gražios. O kaip mūsų damos jūsų akimis?

– Tikrai taip sako? Žinoma, pasitaikė pamatyti gražių moterų – juk mano akis įgudusi. Gražias moteris ne tiek matau, kiek jaučiu (juokiasi).

– Ar Kaune skaniai maitinatės?

– Ak, taip! Vakarieniavome viename Kauno restorane, valgėme antį. Nuostabus maistas! Norėčiau dar. Daugiau kaip prieš 10 metų koncertavau Vilniuje. Jau tada man labai patiko – gražus, jaukus miestas. Žinau, kad daug rusų muzikantų stengiasi gauti Lietuvos pilietybę ir nori likti gyventi pas jus, nes jūsų šalyje labai patogu ir gera.

– Repetavote „Žalgirio“ arenoje. Kaip vertinate šią koncertinę erdvę?

– Dainavau be mikrofono, girdėjau savo aidą. Puiki akustika.

– Ir koncertuosite be mikrofono?

– Tikiuosi, dainuosiu su mikrofonu, bet ir be jo nebūtų baisu. Visa programa operinė: klasikinės, neapolietiškos dainos, būtų galima dainuoti ir be mikrofono. Bet to nereikia.

– Kaip pavyko repeticija?

– Labai puikiai. Kauno simfoninis orkestras nuostabus, dirigentas Konstantinas Orbelianas irgi. Viskas puikiai sustyguota. Ir aš buvau visai nieko (šypsosi).

– Kokios muzikos pats mėgstate klausytis?

– Tai priklauso nuo to, ką tuo metu veikiu. Aš ne šiaip klausausi muzikos, visada yra koks nors tikslas. Įprastai man tenka mokytis kokio nors naujo kūrinio. Ne darbe klausausi skirtingos muzikos, taip pat ir klasikinės. Pavyzdžiui, sportuodamas, klausausi „bumčikų“, šokių muzikos. Kai pasikviečiu pas save svečių, įjungiu lounge stiliaus muziką. Mano fonotekoje, kuri visada su manimi, labai didelė įvairovė.

– O kokios muzikos jūsų fonotekoje nėra?

– Repo. Šios muzikos tiesiog nesuprantu, galbūt, norint ją suprasti, reikia būti juodaodžiu? Juodaodžius žmones aš mėgstu, šia prasme viskas gerai. Mielai priimu džiazą, gospelo muziką, tačiau repas manęs nešildo.

– Ar dainuojate ne klasikinius kūrinius?

– Operinis dainavimas gyvuoja kelis šimtmečius ir, nesunku nuspėti, gyvuos tiek XXI, tiek XXII a. Norint dainuoti operoje, reikia labai ilgai mokytis. Balsas treniruojamas, auklėjamas. Operinis dainavimas yra pati aukščiausia žmogaus balso išraiška. Balsas tampa toks stiprus ir toli skriejantis, kad galima dainuoti be mikrofono net stadionuose. Kartu balsas skamba natūraliai, be įtampos, ir tai gali tęstis be sustojimo dvi tris valandas.

Mano repertuare yra ir populiariosios muzikos bei kitokių kūrinių. Manipuliuoju savo balsu. Balsas – geras instrumentas, kuriuo būtų galima atlikti bet kokią muziką. Ir ne tik balsas, bet ir tas žmogus, kuris sėdi priešais jus, tai gal daryti. Nedaug mano kolegų operos dainininkų gali atlikti populiarius kūrinius – tik vienetai. Aš tai galiu, tai įrodžiau ir tuo didžiuojuosi.

– Ar tiesa, kad savo balsu, patrauklia išvaizda, charizma į savo koncertus pritraukiate nemažai jaunimo ir sudominate juos klasikine muzika?

– Taip, daug priklauso nuo to, kur vyksta koncertas, kiek kainuoja bilietai. Jei jie kainuoja po tūkstantį eurų, natūralu, kad jauni žmonės neturės galimybės ateiti. Tačiau tokie renginiai, kurie prieinami jaunai publikai, yra mielai lankomi jaunų žmonių. Žinoma, prie to prisideda ir mano „pasivaikščiojimai“ po skirtingus žanrus. Bent dalelė tų, kurie išgirsta mano atliekamą populiariąją muziką, po to pradeda mėgautis ar bent susipažįsta su klasikiniais kūriniais. Man tai yra labai didelis pasiekimas. Visos priemonės pateisinamos, kad žmones, ypač jaunimą, pritrauktume arčiau klasikinio meno. Tai mūsų uždavinys.

– Per koncertus, ypač Rusijoje, įprasta dovanoti gėles. Ar jums patinka gauti gėlių?

– Malonu, kai man dovanoja gėlių, aš jų ir pats dovanoju. Jei koncertuojant orkestre yra moterų, po koncerto visos jos gauna iš mano rankų gėlių. Visas jas apkabinu, pabučiuoju. Tai jau tapo tradicija. Išimtis, jei koncertas vyksta Maskvoje, kur gyvena mano tėvai. Tuomet visi žiedai po koncerto atitenka mamai. Visas butas būna apstatytas gėlėmis, mano mama naktį sėdi ir žirklutėmis apkarpo gėlių kotus. Po to vis keičia vandenį. Malonu tai matyti. Sau pasilikti gėlių negaliu – juk kitą dieną kur nors išvykstu.

– Tikriausiai iš gerbėjų gaunate ne vien gėlių?

– O taip! Ko tik nedovanoja: knygų, albumų, vazų, paveikslų, kilimų, duoninių, meškos kailių. Kazachstane esu gavęs austą kilimą, kuriame pavaizduotas mano portretas. Kartą viename Rusijos Kemerovo srities mieste, kur yra daug įkalinimo įstaigų, dainavau aikštėje, po atviru dangumi. Aikštė buvo pilna žmonių. Po kiekvieno kūrinio žmonės lipo į sceną ir teikė man gėles bei dovanas. Kažkas padovanojo drožinėtas medines gulbes. Ir štai ateina augalotas vyras nuskusta galva, metaliniais dantimis. Jis pakyla į sceną, iš kišenės ištraukia sulankstomą peilį, atkiša man ir sako: „Tai pats brangiausias dalykas, kurį turiu gyvenime.“ Buvo akivaizdu, kad jis – buvęs kalinys, o peilį pagamino savo rankomis. Mane tai labai sujaudino, vos neišryško ašaros. Sugriebiau jį, apkabinau, paspaudžiau ranką, padėkojau. Iki šiol saugau tą peilį.

– Kur dedate kitas dovanas?

– Labai daug jų randa vietą mano tėvų namuose Maskvoje, iki Londono neatvažiuoja. Vieno meškino kailį siunčiausi sau į Londoną diplomatiniu paštu, nes išvežti tokį daiktą per muitines – neįmanoma. Ilgą laiką tas kailis gulėjo pas mane po rojaliu. Mano žmona kreivai žiūrėjo į jį. Galiausiai tą kailį padovanojau vienam pažįstamam lordui. Mačiau, kad meškiukas, kaip mes jį pavadinome, pas jį dar tebeguli ir, svarbiausia, kad ten jis niekam netrukdo.

– Nesiilgite gyvenimo Rusijoje? Juk jūsų namai jau senokai yra Londone.

– Aš apskritai niekur negyvenu. Mano namai ten, kur tuo metu dirbu, o dirbu labai įvairiose vietose. Žinoma, dažniausiai būnu Europos miestuose, taip pat Niujorke. Nauji pastatymai užima labai daug laiko – iki kelių mėnesių. Štai dabar į namus Londone grįšiu gruodžio 15 d., o kitą dieną jau turėsiu išvykti. Štai taip aš gyvenu, tačiau visur jaučiuosi gerai. Labiausiai ilgiuosi ne namų, o artimų žmonių – vaikų, žmonos. Todėl labai dažnai pas mane atvažiuoja jie – ten, kur aš tuo metu esu. Kai tik vaikams atostogos, jie šast ir atskrenda.

– Vieno leidinio esate išrinktas į gražiausių pasaulio žmonių 50-uką. Kas jums yra grožis?

– Žmogus, kuris nori būti gražus išoriškai, pirmiausia turi išgražėti viduje. Išoriškai gražus, tačiau neteisingai gyvenimą nugyvenęs žmogus galiausiai praranda grožį, jo veidas tampa tarsi išsigimęs. Aš nuolat susijęs su grožiu – menu, teigiamomis emocijomis, sėkme, pasitenkinimu, meile publikai ir artimiems žmonėms, todėl esu laimingas ir mano grožis niekada nenuvys. (Kvatoja.) Žinoma, svarbu ir teisingas maistas, sportas, kokybiškas miegas.

– Jūs jau seniai esate pažįstamas su Lietuvos legendiniu balsu – tenoru Virgilijumi Noreika. Gal klausysitės jo koncerto, kuris vyks kitą vakarą po jūsų pasirodymo?

– Prisimenu, kaip jis mane palaikė viename iš konkursų, esu jam dėkingas. Maždaug prieš 20 metų pirmą ir paskutinį kartą išgirdau, kaip V.Noreika atliko vieną rusišką dainą, kurią dainavo dar mano močiutė. Ak, kaip jis ją dainavo! Širdis tiesiog plyšo. Labai norėčiau pamatyti jo koncertą, bet, deja, jau būsime išvykę.

– Ar dar kada atvažiuosite į Kauną?

– Jei jūs panorėsite, būtinai atvažiuosiu. Man patinka atvažiuoti. Tiksliau sakant, patinka sugrįžti. Galima sakyti, kad jau niekur neatvažiuoju, o tik sugrįžtu. Sugrįžti visada gera.

Komentarai

Algimantas Treikauskas

Kauno simfoninio orkestro vadovas

Koncertas su D.Chvorostovskiu mūsų kolektyvui yra didelis iššūkis. Jau per repeticiją pajutau, kad klausytojai patirs didelį džiaugsmą – toks atlikėjas į mūsų šalį atvyksta vieną kartą per 20 ar 30 metų. Klasikinės muzikos koncertui didelėje erdvėje turi būti gerai parinktas repertuaras, bet, svarbiausia, turi būti geras atlikėjas. Kad į tokį koncertą ateitų ne vien tokios muzikos gurmanai, bet ir daugybė žmonių, turbūt nemažą darbą atliko televizijos projektai. Žmonės dabar tikrai labai mėgsta klasikinės, operinės muzikos dainininkus, tapo labiau išprusę, atpažįsta klasikinius kūrinius. Klasikinė muzika niekada nebuvo mirusi, tačiau galima sakyti, kad dabar išgyvename šios muzikos renesansą. Net ir jaunuoliai gerai pažįsta mūsų operinės muzikos atlikėjus.

Virgilijus Noreika

Operos solistas, tenoras

Man ką tik perdavė D.Chvorostovskio linkėjimus. Tai puikus dainininkas, stebuklingas balsas. Jį pažįstu nuo konkurso, kur jis dalyvavo būdamas Krasnojarsko valstybinio operos ir baleto teatro solistu. Tada jis laimėjo pirmą vietą. Aš buvau žiuri komisijos narys, jis nepaprastai man patiko. Džiaugiausi, kad visi komisijos nariai apie jį buvome geros nuomonės ir skyrėme jam Didįjį prizą. Po to jis padarė pasaulinę karjerą. Jam labai gerai sekėsi, jis labai puikiai valdo balsą. Tokią stulbinamą karjerą visų pirma lemia prigimtis – be jos dainininkas nebūsi. Šią prigimtį reikia mylėti, ją saugoti. Be to, reikia būti dideliu darbininku ir prigimtį tobulinti. Turiu D.Chvorostovskio įrašų, paklausau jo, kai ruošiu repertuarą su baritonais. Deja, ateiti į jo koncertą Kaune negalėsiu, rengiuosi savo paties labai atsakingam koncertui „Žalgirio“ arenoje, kuris vyks sekmadienį. Perduodu D.Chvorostovskiui širdingus linkėjimus.

Apie D.Chvorostovskį

Gimė 1962 m. spalio 16 d. Krasnojarske. Nusipelnęs Rusijos artistas, baritonas, apdovanotas daugybe, tarp jų ir valstybine, premijų.

Tėvas – inžinierius-chemikas, mėgo groti fortepijonu, muzikuoti, turėjo didelę pasaulio operos žvaigždžių garso įrašų kolekciją.

D.Chvorostovskis baigė Krasnojarsko M.Gorkio meno mokslų pedagogikos mokyklą. Nuo ankstyvos jaunystės jau atliko arijas, senus rusiškus romansus ir dainas.

1985–1990 m. buvo Krasnojarsko valstybinio operos ir baleto teatro solistas.

Pasaulyje išgarsėjo 1989 m., kai Kardife laimėjo BBC televizijos konkursą „Pasaulio dainininkas“ ir laimėjo vienintelį prizą ir titulą – „Geriausias balsas“.

Nuo 1990 m. dirba su garsiais pasaulio chorais, kompozitoriais. Žymaus solisto kalendorius planuojamas trejiems metams į priekį, jo koncertų laukiama visuose kontinentuose. Jis pavergė klausytojų širdis tokiose koncertinėse salėse kaip „Wigmore Hall“ Londone, „Queen’s Hall“ Edinburge, „Carnegie Hall“ Niujorke, „La Scala“ Milane, P.Čaikovskio konservatorijoje Maskvoje, „Gran Teatre de Liceu“ Barselonoje, kultūros centre Honkonge. Rengė solinius koncertus Seule, Osle, Stambule, Jeruzalėje, taip pat Australijoje.