"Keista čia būti", – aplinkui dairėsi M.Balčiūnas, į Vilniaus čigonų taborą įžengęs po netrumpos pertraukos.

Viešosios įstaigos "Naujas gyvenimas" vadovas M.Balčiūnas dabar padeda žmonėms, turintiems priklausomybę. Šis – taboro – gyvenimas Marijui pažįstamas. Nuo penkiolikos metų pradėjęs vartoti narkotikus M.Balčiūnas jų įsigydavo taip pat ir čia. Narkotikus M.Balčiūnas vartojo maždaug aštuonerius metus. Kai pasijuto dugne, ėmė ieškoti išėjimo.

Kalbėtis sutariame ne neutralioje vietoje, tačiau čia, kur skauda ir kur dažnai būna pabaiga.

Dėl šventos ramybės taboro keliais mus lydi antrojo sostinės policijos komisariato pareigūnas. Čigonų taboras, bent jau artimiausiu metu, netaps nei pėsčiųjų alėja, nei žaliuojančiu parku.

Nors tabore gerokai sumažėjo namų, problemos čia liko tos pačios. Apie tai ne kartą viešai kalbėjęs M.Balčiūnas sako esąs kategoriškas: taborą reikia naikinti, o čia gyvenančius romus integruoti į visuomenę įvairiose Lietuvos savivaldybėse.

Nors dėl tokio sprendimo narkotikų vartojimo problema neišsispręs, tačiau nebeliks šios vietos, kuri yra koncentruotas kvaišalų pardavimo taškas.

– Marijau, ką jaučiate būdamas čigonų tabore?

– Mirties kvapą. Čia yra tamsybė. Ir jei mes jos neišnaikinsime, mes matysime tūkstančius mirusių jaunuolių. Galėsime diskutuoti apie žmonių teises, apie sistemą, kaip išnaikinti ir perkelti romus, galėsime investuoti tūkstančius eurų. Bet tai nieko nepakeis. Mes ir toliau matysime tūkstančius numirusių jaunuolių. Tai – XX a. maras, kuris užkrečia vis jaunesnius žmones.

Niekas nenori kalbėti, kiek čia numirė žmonių, kiek čia rado negyvėlių, kiek kartų per savaitę atvažiuoja greitoji pagalba.

– Sakoma, kad taboro sugriovimas, išnaikinimas neišspręs problemos.

– Problema liktų, bet ji sumažėtų. Tai yra per metų metus susiformavusi vietovė, į kurią suvažiuoja narkomanai. 24 valandas per parą čia galima įsigyti dozę narkotikų. Išsklaidžius juos (romus) po skirtingus Lietuvos taškus, mažiau kurtųsi jų bendruomenė. Jie nemoka dirbti, juos reikia šviesti ir integruoti į visuomenę.

Čia yra tamsybė. Ir jei mes jos neišnaikinsime, mes matysime tūkstančius mirusių jaunuolių.

– Pernai, ir anksčiau, rengėte akcijas tabore. Jos dalyviai kūnus buvo apsirišę virvėmis, išsipiešę veidus, turėjo plakatų. Kokia tokių akcijų žinutė ir kiek jos veiksmingos?

– Ištraukti iš čia kuo daugiau žmonių, kad jie pamatytų, išgirstų ir galėtų kartu su mumis važiuoti į reabilitacijos centrą. Taip pat – atkreipti visuomenės dėmesį, kokia yra reali situacija.

Ji negerėja. Namus naikina, bet narkotikų prekeiviai kaip pardavinėjo, taip ir pardavinėja. Po šių akcijų į mus kreipėsi žmonės, skambino net iš kitų Lietuvos savivaldybių.

Nesvarbu, ar tabore yra policija, ar vyksta reidai. Jis (narkomanas) gali stovėti už krūmų ir pasislėpęs laukti. Valandą, dvi, jei reikia – ir parą ar dvi paras.

***

Netrukus mūsų pokalbį nutraukia narkomanas, keistai žongliruojantis keliu.

"Aš ką tik po dozės", – sakė trypdamas vietoje, sunkiai išlaikydamas pusiausvyrą, o jo žvilgsnyje – sunkūs ir pilki debesys. Dar daugiau – jo žvilgsnyje žvilgsnio apskritai nėra.

Domo šeima – normali, kokių yra tūkstančiai. Sako, jaudinasi dėl sūnaus. Tačiau šis, pabandęs gydytis, pabėgo.

"Man reikia pagalbos. Tu man padėsi, Mariau? Priimsi?" – klausia, o M.Balčiūnas užrašo savo telefono numerį.

"Man padės. Ačiū tau. Aš tau paskambinsiu vakare", – šaukia Domas ir zigzagais pasileidžia per taborą.

***

– Marijau, ar jis paskambins?

– Ne.

– Kaip ir kiekvienas, jis turi atsiremti į dugną? Pasiekti galutinę stotelę? O kas apskritai yra dugnas – kaip tai įvardyti?

– Kiekvieno skirtingas. Vienam tai patekimas į policiją, o kitam gyvenimas būnant vergu dar nėra dugnas. Koją prarasti nėra dugnas.

Papasakosiu istoriją. Policijos pareigūnai mums atvežė devyniolikmetę merginą. Ją surado tabore. Po kelių dienų ji pabėgo. Buvo apsigyvenusi stotyje, apleistame garaže. Mes ėmėme jos ieškoti stoties prieigose.

Vietinės prostitutės pasakojo, kad ji pradėjo pardavinėti savo kūną. Ją žagino trys vyrai už narkotikų dozę. Ar įsivaizduojate, ką žmogus pasiryžęs padaryti, kad gautų narkotikų?

Ją žagino trys vyrai už narkotikų dozę. Ar įsivaizduojate, ką žmogus pasiryžęs padaryti, kad gautų narkotikų?

– Bet mes niekada ir nesuprasime, ar ne?

– Taip, tai nesuvokiama. Ta mergina pabėgo iš mūsų centro, išvažiavo, ir artimieji jai negali padėti, ji atsisako pagalbos.

– Jums nenusvyra rankos?

– Ne, man dar labiau norisi jiems padėti. Aš suprantu, kad narkomanija yra neigimo liga, kai žmogus bando pateisinti savo vartojimą. Ir aš, žmogus, visą tai praėjęs, juos suprantu.

Kai tu dar nesi įsitikinęs, kad tai – tavo dugnas, nors gyvenimas griūna, bet esi pasiryžęs padaryti bet ką, kad gautum dozę. Aš jų nesmerkiu, žinau, kad jie bėga ir tada grįžta atgal. Ir jis (Domas) sugrįš. Bet kai grįžta – būna vis skaudesnės pasekmės.

Dar viena istorija. Mergina, kuri buvo pas mus ne vieną kartą, dabar mirė. Vis pabėgdavo. Galiausiai susirgo ŽIV. Per du mėnesius liga ją sunaikino.

Mes imame tokius žmones iš gatvės, bandome jiems padėti, bet būna per vėlu. Kraujo užkrėtimas, ŽIV, kai neišlaiko imuninė sistema. Jie pradeda sveikti, blaivėti, bet imuninė sistema jau nebegali kovoti. Jie mylisi čia vieni su kitais ir užsikrečia.

***

Prie čigonų taboro suka juodas BMV. Vadinti jį prabangiu gal būtų pernelyg drąsu, tačiau jis tikrai nėra pats pigiausias automobilis. Prie jo vairo – jauna moteris, greta – panašaus amžiaus vyras.

Stabteli. Išlipęs vyras suka į mišką, o paskui jį – ir Marijus. Su užrašytu savo telefono numeriu.

– Ar į mišką narkotikų? – klausiu atvykusio vyro.

– Ne, jūs ką. Palauksiu, kol policija išvažiuos.

***

– Marijau, o koks buvo jūsų dugnas?

– Kai supratau, kad visi nuo manęs nusisuko, gyvenimas pradėjo griūti, policija pradėjo ieškoti, išvarė iš namų, kai atsidūriau lauke niekam nereikalingas. Toks. Kiek man buvo metų? Gal apie 20.

Narkotikus nuo 15 metų vartojau maždaug aštuonerius metus. Paskui kreipiausi pagalbos, nuvažiavau į reabilitacijos centrą, įtikėjau Dievą. Tada atsirado noras padėti tokiems pat.

***

Mes vieni kitiems paspaudžiame rankas ir išvažiuojame. Kiekvienas į savo gyvenimą. Taboras lieka už nugaros. Su savo kvapu, baime, mirtimi ir sugriautais gyvenimais.

Prie miško dar tebestovi juodas BMW.