Nuosava koncertų salė

S.Jančaitė muzikos gerbėjams labiausiai žinoma kaip sakralinės muzikos atlikėja, gebanti subtiliai pajusti ir perteikti šios muzikos grožį. Atlikėją domina ir šiuolaikinė muzika. Neretai savo pasirodymuose ji jungia muzikos, dramos, šokio, pantomimos ir fotografijos meno išraiškos elementus.

Kaune gimusi, pastaruoju metu daug po pasaulį keliavusi Skaidra dabar gyvena Vilniuje, Antakalnio mikrorajone, ir čia iš balkono rengia koncertus.

"Pagalvojau, kad ne man vienai turi būti gera gyventi su muzika, – sako soprano savininkė. – Ateina manęs paklausyti. Bet smagiausia dėl tų, kurie gyvena aplink. Jie atsisėda savo balkonuose ir klausosi, kiti pro langus filmuoja. Diena visiems tampa kitokia – norėčiau tikėti, kad gražesnė, geresnė."

Būna, žinoma, ir tokių, kurie piktinasi, kad koncertai per gavėnią vyksta, tad atlikėja šiuo laikotarpiu sąmoningai rengė sakralinės muzikos koncertus.

"Tapau balkono žvaigžde, – šypsosi Skaidra. – Bet jausmas – nuostabus. Ir dėl to, kad žmonės klausosi, ir šiaip dainuoti labai gera, nes čia architektūriškai labai gerai išdėliotų namų erdvė, puiki akustika. Keista, bet instrumentai, kad ir kokius naudočiau, neskamba taip gerai kaip balsas. Sakyčiau, turiu dabar savo nuosavą koncertų salę."

Smagiausia dėl tų, kurie gyvena aplink. Jie atsisėda savo balkonuose ir klausosi, kiti pro langus filmuoja. Diena visiems tampa kitokia – norėčiau tikėti, kad gražesnė, geresnė.

Artimiausias S.Jančaitės koncertas numatytas sekmadienį, Velykų dieną. Prisijungti planuoja ir kiti iniciatyvūs Antakalnio gyventojai – rengs Velykų šventę kieme, gaudys saulės zuikučius. Tikisi, kad švies saulė, ir viskas puikiai pavyks.

Dainininkė sako, kad muzika jai yra dvasinis vyksmas, keičiantis ją ir klausytojus. "Visos veiklos, kuriomis užsiimu, – dainavimas, performansas, poezija, jos įdainavimas, ugdymo praktikos, teatras, muzikos, vizualiųjų objektų kūryba, teikia man pasitenkinimą pačiu kūrybos procesu. Kūrybą suprantu kaip pozityvią žmogaus transformaciją, – sako pašnekovė. – Mano intencija – kad kūrybinis veiksmas išprovokuotų kito žmogaus pasikeitimą. O tai gali įvykti bet kur, net balkone. Galbūt tai galima įvardyti meniniu bendravimu, o gal – siekimu ugdyti truputį aukštesnius pojūčius ar emocijas, nuotaikas ir būsenas. Noriu kurti tai, kas prisideda prie mano pačios ir klausytojų dvasinės transformacijos."

Požiūris: S.Jančaitė iš kitų dainininkų išsiskiria itin individualia kūrybine veikla. Savo pasirodymais ji siekia išprovokuoti pozityvų virsmą, o tai, kūrėjos manymu, gali įvykti tiek koncertų salėje, tiek balkone.

Mieliau būti laisvai

S.Jančaitė neneigia – karantinas sugriovė ir jos planus, pernai teko atšaukti koncertines keliones po Prancūziją. Tačiau daug po pasaulį keliavusi moteris dar 2019 m. nusprendė sustoti Lietuvoje ir čia dalytis sukauptais profesiniais, dvasiniais turtais. Tad dabar jos nekankina, kaip kitų, nei kelionių troškimas, nei dabartinė klaustrofobija.

"Žinote, esu tokia atskalūnė – pati sau organizuojuosi pasirodymus, pati renkuosi, kur važiuoti. Kai planai griūna, vėl naujų atsiranda – kartais vos spėji įgyvendinti, – sako menininkė. – Būdavo, išsiruoši į koncertinę kelionę, o jau skrendant praneša, kad koncertas neįvyks, bet čia pat atsiranda kitų pasiūlymų. Aš tokių įvykių jau užgrūdinta, nesu iš tų, kurie turėjo nuolatinį darbą, o dabar jo nėra. Manęs neištiko krizė, kaip daugumą kitų menininkų. Kartais net galvoju, kad galėčiau su jais pasidalyti savarankiško darbo patirtimi, nes jos turiu daug."

Nepriklausomas menininkas, anot S.Jančaitės, – laisvas kūrėjas. Jai mieliau būti laisvai. Tai pasirinkimo, interpretavimo, kūrimo, atlikimo laisvė. Svarbi ir atsakomybės laisvė – ji priklauso tik jai. Dar savarankiškai dirbančiam menininkui būtinas gebėjimas prisitaikyti, greitai persiorientuoti.

Skaidra sako karantino metu pastebėjusi, kokie lietuviai kūrybingi. Užsidarė scenos, tai žmonės pasinėrė į internetą. Kiek įvairių veiklų prisigalvoja, kiek daug pasiūlų yra visokių.

Žinoma, yra ir tokių, kurie tik dejuoja ir aiškina, kad talentingiems žmonėms lengviau, o tie, kurie talento neturi, negali niekuo užsiimti. Bet talentas, pašnekovės manymu, čia niekuo dėtas. Juk net muzikoje yra gausybė techninių dalykų, kaip ir matematikoje. Jei moki skaityti, gebi suvokti, kas parašyta, viską gali – ir kompiuterį valdyti, ir mašiną, ir bet kurį instrumentą. O kai pradedi groti, tai ir jokios depresijos nelanko.

"Manau, kad tokiems žmonėms, kurie nenori keistis, nenori naujumo, tikrai sunkiau", – svarsto pašnekovė.

S.Jančaitė neneigia, kad išbūti be pasirodymų ir gyvų susitikimų su žiūrovais menininkui – sudėtingas laikotarpis. Tačiau ji pati veiklos susiranda, neturi laiko sėdėti ir savęs gailėti.

Iniciatyva: S.Jančaitė savo balkone dainuoti pradėjo dar pirmojo karantino metu – tai jos duoklė namie įkalintiems žmonėms.

"Suprantu, kad dabar kitokios sąlygos. Bet kūrybinio darbo prasme aš dabar turiu daugiau veiklos nei bet kada anksčiau, – sako dainininkė. – Štai su menininkais iš viso pasaulio darome įrašus skirtinguose pasaulio kraštuose, nuolat bendraujame, kuriame naujus projektus. Atradau tokių gražių naujų kūrybos formų ir jos man labai patinka."

Moko ir mokosi

S.Jančaitės gyvenimas – ne tik kūryba. Menininkė daug dėmesio skiria bendravimui su kitais, gilinimuisi į įvairias teorijas, metodologijas, į savo vidinį pasaulį, ieško būdų padėti kitiems, kuriems dabar sunku. Bendradarbiaudama su Sveikatingumo ir saviugdos akademija rengė mokytojams emocijų pakeitimo pertraukėles.

"Manau, kad tai labai reikalinga, nes tie mokytojai, kaip ir vaikai, vargsta vargą, – sako pašnekovė. – Vaikams labai trūksta gyvo bendravimo, tad ieškau galimybių su jais apie vertybes pakalbėti, kad išmoktų save palaikyti bet kokioje situacijoje. Per meną ir per žaidimą galima labai daug padaryti. Tai ir žaidžiu tuos žaidimus kiek tik įmanoma, kad ir online."

Skaidra teigia ir pati nemažai žinių pasisemianti. Štai teko rengti paskaitas vyresniųjų klasių moksleiviams apie garso ekologiją, tad reikėjo į šią temą labiau pasigilinti, joje paaugti. O tada ir pati geriau suprato, koks svarbus kiekvieno garso, kiekvieno žodžio ekologiškumas.

"Pastebiu, kad žmonės nebekreipia dėmesio į kalbos švarą, vis labiau vartoja angliškus žodžius, svetimybes. Manau, tai negerai. Garso ekologiškumas priklauso nuo tavo minties, kurią tu garsu išreiški. Mokslininkai nustatė, kad kalbos, vidinės klausos ugdymas yra viena esminių intelekto dalių. Jeigu tu ugdysi savo vidinę klausą, girdėsi savo subtilų vidinį pasaulį, gebėsi jame pabūti, tikrai tapsi laimingesnis", – neabejoja S.Jančaitė.

Jeigu tu ugdysi savo vidinę klausą, girdėsi savo subtilų vidinį pasaulį, gebėsi jame pabūti, tikrai tapsi laimingesnis.

Tačiau daug žmonių, kaip pastebi menininkė, gyvena tuo išoriniu ar apskritai kitų žmonių pasauliu, prisiriša prie kitų likimo, veiksmo, nuotaikos ir net nepaklausia savęs, ko jie patys nori, kas jiems svarbu. Todėl labai svarbu tą savo vidinį pasaulį turėti – kitaip nežinosi, kas esi.

Muziką pamėgo ne iškart

Į S.Jančaitės gyvenimą menas ir muzika atėjo gana anksti. Jos tėvelis Algirdas Jančas ir visa Jančų giminė – muzikantai,  smuikininkai. Prosenelis net ir gamino smuikus. O iš mamos pusės visos tetos buvo dainingos, į visokiausias šventes būdavo kviečiamos. Tad, kai anksčiau Skaidrą pakviesdavo šventę porai šimtų žmonių pravesti, ji suprato, kad čia tetų įdirbis.

Kūrėja teigia turėjusi ir kitų mokytojų, kurie paskatino ją save išgirsti, ir labai keistais būdais. Vienu metu ji lankė sporto mokyklą – buvo devynios treniruotės per savaitę, paskui dar eidavo į muzikos mokyklą. Tai, pavyzdžiui, meną pamėgo ne muzikos mokykloje, o iš trenerės. Jeigu tik su komanda kur nors važiuodavo, būtinai vykdavo ir koks nors kultūrinis procesas – bent į kiną nueidavo, jeigu jau nebuvo galimybės teatrą, muziejų ar dailės galeriją aplankyti. Trenerė mergaites skatino domėtis menu, pasakodavo, kokias knygas ji skaito. Buvo žmogus-šviesa.

O muzikos mokykla, teigia Skaidra, tik atgrasė nuo muzikos, nes ten buvo per sudėtinga, o ir smuikas skambėjo bjauriai – tie pirmieji instrumentai buvo labai prastos kokybės. Ir jokio paskatinimo, nes jų sulaukdavo tik geriausieji. Tad vienu metu reikėjo rinktis, ir mergina pasirinko sportą. Tačiau vėliau suprato, kad sportas – ne jai.

"Kai pirmą kartą išgirdau simfoninį orkestrą, supratau, kad viskas – be šito aš negalėsiu gyventi, – sako S.Jančaitė. – Įėjau, atsimenu, į salę, skamba Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema "Miške". Aš atsisėdau ir visą tą laiką praverkiau. Muzikos pasaulis man buvo begalinis atradimas."

Atsitiktinių atradimų labai daug menininkės gyvenime, todėl ji vis atranda naujų dalykų. "Mano gyvenimas pilnas tokių spalvų, kurių iki tam tikro laiko nė neįtariau esant. Taip, esu nenuorama. Bet, kai reikia, galiu ir ilgai pasėdėti, išgvildenti tam tikrus dalykus iki galo, nes įdomu pasiekti ir profesinį lygį, ne tik eksperimentinį ar spontanišką. Labai įdomu, koks bus rezultatas, kai profesionaliai šlifuoji garsą ir pamatai, kaip jis paskui skamba, kaip spindi", – sako menininkė.

Lyg keliaujantis muzikantas

Buitis? Taip, anot Skaidros, tai irgi svarbu. Tik jai svarbu, kad buityje nieko netrūktų, ir kad ta buitis netrukdytų.

"Nesu išranki. Mėgaujuosi, kai buitis yra skalsesnė, – pripažįsta S.Jančaitė. – Bet dažniausiai pas mane neužsilaiko ta skalsa, nes viską investuoju į savo kūrybinius projektus. Kai sugalvoju, kokio drabužio man reikia konkrečiai scenai, elgiuosi pagal galimybes: jeigu turiu daugiau pinigų, einu pas Juozą Statkevičių, jeigu mažiau – einu pas siuvėją, jeigu visai neturiu – siuvu pati. Bet aš vis tiek darysiu viską, kad atsivertų ta projekto idėja ir kad išprovokuočiau tą žiūrovą, kuriam noriu padovanoti šį kūrinį."

O namai jai gali būti bet kur. Kažkada smagiai gyveno Vietname, labai gerai jaučiasi Prancūzijoje tarp žmonių, kuriems labai svarbu puoselėti etiką ir etiketą, pagarbą kūrybai. Šiuo metu labai pasiilgusi Niujorko – kvapo, gatvių, erdvės, parko. Bet tai nėra jos namai.

"Mano namai – mano vidiniame pasaulyje, – teigia Skaidra. – Ne kartą buvau susikūrusi puikius namus, ir ne kartą reikėjo juos keisti. Tik iš pradžių buvo sunku. Išties tai yra dovana, nes buitį vis tiek reikia atnaujinti. Taip, turiu svajonę – labai norėčiau kažkur miške gyventi. Bet dabar labai gerai jaučiuosi šiame balkone su pušelėmis aplinkui. Antakalnis – nuostabi vieta. Aišku, tai trumpalaikis periodas, bet dabar čia labai gera gyventi."

Menininkė sako, kartais save lyginanti su keliaujančiu muzikantu ir jai dėl to nei liūdna, nei baisu. "Susiformavęs toks keliaujančių muzikantų įvaizdis, kad jie linksmina kitus, bet iš tiesų gyvena ir skurdžiau, ir liūdniau, ir laimės jų gyvenime nedaug. Bet gal čia mano tokia prigimtis, kad aš toje savo kelionėje pamatau daug gėrio, smagumo, džiaugsmo – kiekvienoje akimirkoje, kiekviename žemės kampelyje. Ir įkvėpimo", – dalijasi savo atradimais.

Žmogaus, kuris nuolat būtų šalia, sako, nebereikia. Samprotauja: juk tu keitiesi, augi, kiti tavęs nebesupranta, tu nuėjai į dešinę, jie nori eiti į kairę, jiems svetimas tavo pasaulis. Ir tada supranti, kad nereikia kankinti nei savęs, nei tų žmonių. Ir eini toliau vienas.

Tiesa, Skaidrai be galo gera sutikti artimą pokalbininką, kai žmogus nesibaido kalbėti ta tema, kuria paprastai vengiama kalbėti.

"Man labai svarbu kalbėtis, nes kažką išsakiusi, galiu laukti vystymosi – atsitinka kažkas naujo. Mano tiesa keičiasi,  transformuojasi. Kaip ir dabar transformuojasi visas pasaulis – visi turi kažko netekti, kažkaip prisitaikyti. Ir bendravimas keičiasi. Ėmėme labiau atskirti žmones, kurie eina su gerumu, nuo tų, kurie neranda savyje to gerumo ir net nenori ieškoti", – dalijasi mintimis menininkė S.Jančaitė.