Mėnesį Austrijoje teišdirbusi 51 metų kaunietė Loreta Juknaitė grįžusi namo į šuns dienas išdėjo ir darbą suradusią Kauno firmą, ir darbdavius, ir bendradarbius. Ar jos istorija yra išnaudojimo pavyzdys, ar lietuvių bruožas kaltinti visus, tik ne save?

Per mėnesį – 511 valandų

„Žinojau, kad mane veža į tašką, kuriame niekas nenori dirbti, bet negalvojau, kad ten bus kaip katorgoje“, – pasidėjusi pluoštą nuotraukų ir dokumentų pasakojimą pradėjo L.Juknaitė, darbdavio apgyvendinta, jos teigimu, vagonėlyje šalia kiaulių tvarto. Kaunietė pasakojo, kad buvo verčiama dirbti po 17 valandų per parą be poilsio dienų.

Trumpam nutilusi L.Juknaitė ėmė vartyti savo užrašus. „Atrodo, neįmanoma, bet per mėnesį Austrijoje atpyliau 511 valandų – viską žymėjausi knygelėje“, – rodė į skaičių stulpelį ji.

Moters Lietuvoje išbandytų darbų sąraše – ir troleibuso vairuotoja, ir stiklo fabriko darbininkė. Ji dirbo ir mėsos kombinate, ir „Maximos“ mėsos skyriuje.

Žeidė paniekinamas požiūris

Ne vieną darbdavį Lietuvoje pažinusi L.Juknaitė vis dėlto buvo sukrėsta austrų požiūrio. Moteris teigė, kad ją papiktino darbdavių ir bendradarbių požiūris į lietuvius.

„Bendravimas iš aukšto, su keiksmažodžiais. Jie apie mus, lietuvius, yra labai prastos nuomonės. Sako: o, atvažiavo labusai (taip jie vadina lietuvius), jie dirba už patį mažiausią atlyginimą – tik duok jiems darbo, ir jie dirbs“, – apie patirtą pažeminimą pasakojo moteris.

Su kokiomis viltimis ji vyko į užsienį? „Tikėjausi normaliai dirbti“, – sakė L.Juknaitė.

Ką reiškia normaliai? „Darbą Austrijoje man suradusioje Kauno firmoje pasakė: tu dirbsi ne visą darbo dieną, bus trali vali, žodžiu, beveik neturėsiu ką veikti, ir gausiu kas mėnesį 800 eurų. Bet ką reikės dirbti, niekas konkrečiai nepasakė, nežinojau ir to, kuriam laikui išvažiuoju“, – aiškino kaunietė.

Ji pasakojo iš pradžių maniusi, kad darbuosis Vokietijoje, bet iš šios šalies buvo nuvežta į Austriją.

Atsidūrė prie tualeto

Ką reikės dirbti ir kokiomis sąlygomis gyvens, L.Juknaitė, jos teigimu, sužinojo, tik atvykusi į vietą – degalinę prie greitkelio, esančią netoli Gryso miestelio Austrijoje.

„Reikėjo skalbti, valyti degalinės kavinės patalpas, sanitarinius mazgus ir dar tvarkyti teritoriją lauke“, – kalbėjo L.Juknaitė ir pabrėžė, kad jai buvo suverstas kelių žmonių darbas.

Vienas pagrindinių lietuvės darbų buvo kokiu nors būdu priversti žmones susimokėti už naudojimąsi nemokamu degalinės tualetu ir dušu.

Tai moterį labiausiai žemino. „Nebedirbsiu tokio nesąmoningo darbo! Gėda!“ – sakė sau L.Juknaitė.

Bijojo policijos

„Žemam lygy atsidūriau… – apibūdino savo savijautą moteris. – Keturis kartus į degalinę buvo užsukę lietuvių, bet su jais nesisveikinau lietuviškai, nes buvo gėda, kad moteriškė iš Lietuvos stovi ištiesusi ranką. Lyg prie bažnyčios pinigų prašinėčiau.“

L.Juknaitę ėmė kamuoti baimė, kad lankytojai dėl neteisėtos rinkliavos ją įskųs policijai.

„Girdėdavau, kaip klientai rusai tarpusavyje kalbėdavosi, kad reikia apskųsti už tokį neteisėtą pinigų kaulijimą“, – sakė moteris.

Ji buvo įsitikinusi, kad tokiu atveju darbdaviai išsigintų jai liepę rinkti pinigus ir būtų ją palikę likimo valiai.

„Mane dirbti mokiusi rusė manimi nepasitikėjo ir nepasakė: surink pinigų tiek ir tiek, o sau gali pasiimti, kiek liko viršaus. Jeigu būčiau žinojusi, juk būčiau užsidirbusi du nelegalius atlyginimus. Per vėlai sužinojau, kad dalį pinigų vis dėlto reikia pačiai pasiimti“, – apgailestavo L.Juknaitė.

Gyveno šalia kiaulidės

Baimė ir gėdos jausmas vargino netgi labiau nei fizinis nuovargis. Negana to, pasakojo moteris, jai nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos atsigauti bent po darbo.

„Jaučiausi kaip bomžyne. Gyvenau darbdavio ūkyje vagonėlyje ant ratų, šis buvo įstumtas į ūkinį pastatą, o tas buvo šalia kiaulidės. Guodė tik tai, kad ten gyventi turėjau tik du mėnesius“, – piešė vaizdą L.Juknaitė.

Sodybos savininkas apie 3 val. nakties keldavosi valyti kelių. „Specialią kelių valymo mašiną jis laikydavo už pastato, kuriame gyvenau, sienos. Kai užvesdavo mašiną, sunku būdavo neprabusti. Naktį dėl triukšmo būdavo neįmanoma gerai išsimiegoti, tad dieną dar labiau pavargdavau“, – prisiminė kaunietė.

Už stogą virš galvos ir maitinimą jai mokėti nereikėjo, tačiau, pasak jos buvo maitinama tik sumuštiniais. „Atėjusi į darbą jau rasdavau maišelyje sudėtų burgerių ir padėtą kapučino litrą. Bet tie burgeriai greitai ėmė lįsti per gerklę. Net purtydavo nuo jų kvapo, o jie vis sakydavo: “Good, good.„ Maniau, kad išeisiu iš proto nuo to jų maisto. Ryte – burgeris, po dviejų valandų – vėl siūlo burgerį. Ir taip visą dieną: burgeris su sūriu, su dešra, su kumpiu, su vištiena“, – pasakojo L.Juknaitė.

Galų gale ji pradėjo gaunamą maistą mesti į šiukšlių dėžę ir maitintis pačios įsigytu.

Firmos atstovė neigia

L.Juknaitę Austrijoje priėmusios į darbą firmos „Elid“ atstovai „Kauno dienai“ visus darbuotojos priekaištus neigė ir stebėjosi, kad ji skųstis pradėjo tik grįžusi namo.

„Kodėl Loreta nė žodeliu neužsiminė, kad jai blogai? – klausė viena “Elid„ savininkių Jelena Kamparova. – Kas savaitę lankiausi toje degalinėje, ji nė karto nesiskundė. Ja taip pat niekas nesiskundė. Nei iš šio, nei iš to, ji paskambino vieną pirmadienio rytą ir isteriškai pradėjo rėkti, kad jos sūnus papuolė į avariją, yra itin sunkiai sužalotas. Sakė: nieko nežinau, važiuoju namo.“

J.Kamparova, paklausta, ar L.Juknaitė tikrai dirbo nuo ryto iki vakaro, teigė, kad jos niekas nevertė dirbti po 18 valandų per parą, kad darbais apkrauta nebuvo.

Kaip dėl pinigų rinkimo teisėtumo? „Tai yra arbatpinigiai. Jie renkami teisėtai, priklauso firmai, yra dedami į oficialią firmos sąskaitą banke“, – aiškino J.Kamparova.

Kodėl slėpta nuo L.Juknaitės, ką jai reikės dirbti? „Su ja ilgai kalbėjome skaipu. Jai pasakojau, ką reikės dirbti, kad teks anksti keltis, susitvarkyti darbo vietą ir taip toliau. Fizinio darbo jai buvo daugiausia dviem valandoms per dieną“, – tikino firmos atstovė.

Istorija apie merdintį sūnų

Prabilus apie kaunietei suteiktas gyvenimo sąlygas, J.Kamparova nesigynė dėl namelio ant ratų. Bet ji pabrėžė, kad jis buvo keturvietis, o jame Loreta gyveno viena.

„Ir jokių kiaulių aplink nebuvo“, – kalbėjo J.Kamparova. Darbuotojai, anot jos, paprastai apgyvendinami netoli degalinės esančioje užeigoje, bet joje vyko remontas.

Išgirdusi apie skundus J.Kamparova sakė pasijutusi lyg gavusi šlapiu skuduru per veidą.

„Loreta nemoka kalbos, neturi išsilavinimo, tokio darbo patirties. Ji nėra svajonių darbuotoja, bet labai prašėsi. Sakė, kad neturi iš ko pragyventi. Jos pagailėjau ir priėmiau, – pasakojo L.Juknaitei darbą užsienyje suteikusios firmos atstovė. – O kai Loreta pasakė apie neva merdintį sūnų, skubiai skambinau į turizmo firmas, ieškojau būdų, kaip jai būtų galima greičiau grįžti į Kauną. Už savo pinigus nupirkau bilietą.“

L.Juknaitės pasirašytame darbo pasiūlyme nurodyta, kad reikės dirbti valytoja, per savaitę laukia ne mažiau nei 40 darbo valandų, o mėnesinis atlyginimas – nuo 800 iki 1 200 eurų (nuo 2 800 iki 4 200 litų).

Po mėnesio į Kauną ji pasakojo išvykusi su 800 eurų kišenėje, o už atgalinį skubų bilietą leidusi sumokėti darbdavei.

Pakilo į karą su bendrove

L.Juknaitė neslėpė melavusi apie merdintį sūnų. Neslėpė ir to, kad nei apie pastebėtus, jos nuomone, pažeidimus, nei apie savo savijautą dirbdama niekam nė žodeliu neužsiminusi.

Ji neskambino ir sutartyje su įdarbinimui tarpininkavusia firma nurodytais telefono numeriais, kuriais galima kreiptis kilus nesklandumams dėl pasitikimo, apgyvendinimo ar įdarbinimo.

„Niekam nesiskundžiau, nes nepasitikėjau, kad galės kuo nors padėti, kad kas nors pasikeis“, – sakė kaunietė.

Visas per mėnesį susikaupusias nuoskaudas ir pyktį moteris nukreipė į jai darbą padėjusią rasti Kaune veikiančią agentūrą „Annus“ ir pareikalavo grąžinti 2 tūkst. litų, sumokėtų už dokumentų tvarkymą, informacijos teikimą, kelionę ir gyvenamojo ploto suradimą.

Ji įsitikinusi, kad būtent įdarbinimo tarpininkas atsakingas už visas jos įžvelgtas darbdavio nuodėmes ir visas Austrijoje patirtas nesėkmes.

„Ar jie žino, kur siunčia moteris? Ar žino, kad jos verčiamos nelegaliai rinkti pinigus, verčiamos dirbti net keliais etatais?“ – piktinosi L.Juknaitė.

Pasitikėti įkvėpė 2 tūkst. litų

Firmos, kuri padėtų įsidarbinti užsienyje, L.Juknaitė ieškojo internete, skaitė įvairius atsiliepimus.

Apie tautiečių nusivylimą užsienio darbdaviais moteris sakė radusi daugybę atsiliepų, bet „Annus“ imamas nemažas mokestis už paslaugas jai atrodė patikimas firmos pasiūlyto darbdavio atitikimo jos viltims garantas.

„Jeigu taip brangiai ima, galvojau, gal ta sumokėta didžiulė suma pasiteisins, gal neapgaus“, – sakė L.Juknaitė.

Darbo užsienyje ji pradėjo ieškoti, nes nesisekė jo rasti Kaune. Prieš septynerius metus ji jau bandė uždarbiauti mėsos apdirbimo įmonėje Anglijoje.

Paklausta, ar ši istorija neatgrasys jos nuo darbo užsienyje, L.Juknaitė atsiduso: „Ką darysi... Bandysiu laimę dar kartą. Tik darbdavio jau daugiau visko išsiklausinėsiu“.

Komentaras

Virginijus Bendoraitis

Agentūros „Annus“ vadovas

Loreta Juknaitė, išvykusi iš Lietuvos, nei mūsų agentūrai, nei kompanijai „Elid“, kurioje buvo įdarbinta, niekuo nesiskundė. Noriu pabrėžti, kad p. Loreta kelia pretenzijas dėl dalykų, kurie niekaip nėra susiję su mūsų buvusiais sutartiniais įsipareigojimais. Mūsų agentūros paslaugų teikimo sutartis netenka galios klientui nuvykus į darbo vietą ir pradėjus dirbti, tačiau klientų primygtinai prašome, iškilus problemoms, nedelsiant informuoti mus ar mūsų partnerius.

Prieš pasirašant sutartis reikalauju, kad su kiekvienu kandidatu būsimasis darbdavys pasikalbėtų suprantama jam kalba. L.Juknaitė su „Elid“ firma per skaipą kalbėjo mažiausiai valandą.

Kaip galėjau p. Loretai sakyti, kad darbe ji neturės ką veikti? Ar darbdavys samdytų darbuotoją ir neduotų jam ką veikti? Nežinau, ką ji galvojo ir girdėjo per mūsų pokalbį. Nežinau, kaip ji klausėsi, jei negirdėjo, ką kalbėjau aš, ką pasakojo darbdavė.

Manau, laikas pradėti domėtis ir atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kaip mūsų tautiečiai elgiasi išvykę svetur, kaip jie reprezentuoja mūsų šalį. Įdarbintieji retai prisipažįsta patys neteisingai elgęsi, bet dažniausiai ieško, kas dėl jų problemų kaltas, ir beveik visuomet stengiasi nesumokėti arba bet kokia kaina atgauti sumokėtus jų pinigus už agentūros jiems suteiktas paslaugas.

Kad nereikėtų pulti ieškoti kaltųjų, žmogus, prieš imdamasis darbo, turi realiai įvertinti savo sugebėjimus, galimybes ir norus, kad būtų pasirengęs: žinotų, kur ir ko važiuoja.

Lietuvių bruožas toks, kad ieško galimybių atsiimti sumokėtus pinigus arba jų nemokėti, paslaugą gauti nemokamai. Ne vienas galvoja, kad parvažiavęs pakels triukšmą, pabėgios pas žurnalistus ir nereikės su mumis atsiskaityti. Deja, taip nėra. Dirbame su skolų išieškojimo bendrove.

Reikėjo kreiptis į užsienio institucijas

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento Darbo teisės skyriaus vedėjos pavaduotoja Rūta Juršaitė teigė, kad ginčai, kylantys dėl darbo sutarties ir darbo santykių tarp užsienio valstybės darbdavio ir iš Lietuvos dirbančio asmens, sprendžiami tos šalies įstatymų nustatyta tvarka, t. y. įdarbinimo agentūra neatsako už įdarbinamo asmens ir darbdavio susitarimus.

Policijos departamento Komunikacijos skyriaus viršininkas Ramūnas Matonis teigė, kad L.Juknaitei reikėjo kreiptis į šalies, kurioje dirbo, teisėsaugą.

Lietuvoje už neteisėtą vertimą žmogų dirbti tam tikrą darbą, teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą, panaudojant fizinį smurtą, grasinimus, apgaulę, gresia bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

Už vertimą žmogų dirbti ar teikti paslaugas vergijos ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis gresia areštas arba laisvės atėmimas iki aštuonerių metų.