Vilniuje, rašytojo J. Marcinkevičiaus skvere, nedidelėje erdvėje pačiame Vilniaus centre, širdyje, netoli Katedros, netrukus turėtų atsirasti ir paminklas J. Marcinkevičiui. Vieni iš iniciatorių yra Lietuvos rašytojų sąjunga.

Pokalbis apie šiuos paminklus – su Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Vitalija Maksvyte.

– Ar jau yra numatyta, kurioje vietoje tiksliai atsirastų paminklas, kaip sostas, kėdė, skirta J. Marcinkevičiui atminti?

– Iš tikrųjų taip. Maždaug skvero centre turėtų atsirasti ta skulptūra, bet nebūtinai atsiras. Nes dabar matome, kad visuomenėje tikrai vyksta daug diskusijų. Projektas yra patvirtintas, išrinktas komisijos. Bet gal pradėkime nuo pradžių. Sakyčiau, kad pradžia yra viso skvero tvarkymo darbai. Skulptūra yra tik viena iš idėjų, kaip sutvarkyti šitą skverą. Kaip jūs ir minėjote, jis yra pačiame Vilniaus centre. Ir 2020 m. Vilniaus miesto savivaldybei patvirtinus, šiam skverui buvo suteiktas J. Marcinkevičiaus vardas. Tada dalis visuomenės, dalis J. Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjų, bendraamžių, kolegų kreipėsi į Lietuvos rašytojų sąjungą būtent prašydami, siūlydami šią idėją – įrengti skulptūrą J. Marcinkevičiui.

Buvo paskelbtas konkursas, jame dalyvavo penkiolika architektų, buvo pateikti įvairūs siūlymai. Tada devynių asmenų komisija, sudaryta iš tikrai geriausių savo srities specialistų, nuo architektų, menotyrininkų iki bažnytinio paveldo apsaugos specialistų, vertino tuos kūrinius ir iš jų buvo išrinkti penki laimėtojai. Pirmasis laimėtojas – sostas-skulptūra, skirta trilogijai. Architektas Gintaras Čaikauskas ir skulptorius Gediminas Piekuras tikrai labai sąmoningai pasirinko šį kūrinį ir labai aiškiai argumentavo, kodėl jie siūlo statyti būtent sostą. Dėl to, kad čia tiesiai mes matome Katedrą, tokia vertikalė veda mus iš šito skvero. Paminklas yra skirtas tautai, kalbai, valstybei, tiems trims akcentams, kurie buvo dedami J. Marcinkevičiaus trilogijoje. Būtent dėl to yra pasirinktas toks meninis sprendimas. Projektas dar yra tokiame tvirtinimo etape. Kol kas jokie konkretūs darbai šitame skvere dar tikrai nėra planuojami.

– Žmonės, išgirdę apie įamžinimą, susiskirsto į dvi stovyklas. Vieni sako, taip, reikia, kiti sako, ne, gana tų visų skulptūrų, paminklų, tikrai jų nebereikia ir galbūt dar 30 metų į priekį nereikia tų visų skulptūrų. Kaip jūs reaguojate į šią kritiką, kaip jūs ją atremtumėte? Nes, pavyzdžiui, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė sako, kad „negi statysime paminklą J. Marcinkevičiaus trilogijai, kuri yra melo ir propagandos kūrinys?“

– Jūs dabar pati labai gražiai šitą klausimą išskaidėte į kelias dalis ir turbūt kiekvieną atskirai reikėtų nagrinėti. Viena vertus, yra abejojama paties J. Marcinkevičiaus kūryba. Kita vertus, yra abejojama ta skulptūrų gausa, kaip jūs sakote. Trečia vertus, yra netgi tam tikra prasme teisiamas, netgi linčiuojamas pats J. Marcinkevičius. Tai mes, kaip Lietuvos rašytojų sąjunga, iš tikrųjų neužsiimame savo buvusių ar esamų narių linčiavimu arba raganų teismais. Nepersekiojame jų ir stengiamės įvertinti ne tik kontekstus, ne tik ištraukti kažkokias citatas iš kūrinių, bet žiūrėti į visumą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Visai šalia J. Marcinkevičiaus skvero vasaros popietę leidžia ir menotyrininkė Rūta.

Šiuo atveju, manau, kad skaityti literatūrą, analizuoti ją, pristatyti ją tinkamu būdu, netgi kaip to laikotarpio raišką, būtų tinkamiausias dalykas, nes rašytojas prisimenamas, kai skaitomos jo knygos, o ne kai žiūrimą į jo paminklą.

– Neseniai grįžote į Lietuvą ir sakote, akis iškart kliuvo ties dviem temom – medžių klausimas Vilniuje ir J. Marcinkevičiaus įamžinimas skulptūra.

– Skaitau visus savo intelektualus draugus ir galvoju, nes baigiamąjį rašinį prieš labai daug metų rašiau, remdamasi J. Marcinkevičiumi. Iš tikrųjų 1991 m. – lūžio laikas. Knygos vis tiek namie lentynoje yra. O kadangi dabar daug kontroversiškų pokalbių apie asmenybes, rašytojus apskritai, tai tikriausiai trumpai galėčiau pasakyti tokį dalyką, kad nepaisant, koks būtų paminklas arba jo architektūrinė raiška, vis tik manau, kad mums dabar reikėtų galvoti apie tai, kaip nestatyti paminklų, tai vienas dalykas. Antras dalykas, manau, kad rašytojo atmintį geriausiai įprasmina jo kūrinių skaitymas, tai yra daug svarbiau nei statyti paminklus. Ir norisi visų paprašyti empatijos ir supratimo, ir truputėlį pagalvoti, kaip gyveno žmonės, visai nesvarbu, kuriuo laiku. Nes, manau, kad kiekvienas laikotarpis, nesvarbu, koks jis būtų, jis turi asmenybių, kūrybingų žmonių, kurie turi savo asmeninį gyvenimą, kurie turi daug iššūkių. Ir labai lengva daug ką smerkti, bet iš tikrųjų, gal reikia geriau pagalvoti. O atmintį galime įamžinti labai įvairiai.

– Nebūtinai paminklu?

– Nebūtinai paminklu. Šiuo atveju, manau, kad skaityti literatūrą, analizuoti ją, pristatyti ją tinkamu būdu, netgi kaip to laikotarpio raišką, būtų tinkamiausias dalykas, nes rašytojas prisimenamas, kai skaitomos jo knygos, o ne kai žiūrima į jo paminklą.

LNK pakalbino ir praeivius. „Šitoj vietoj tikrai reikia kažko, nes ateikite čia vakare pažiūrėti ar pauostyti, kas darosi. Nes ši vieta turi būti išnaudota. Tai geriau medį kokį ar karuselę vaikams“, – siūlė vienas kalbintas vyras.

Ar reikėtų šiame skvere dar ir paminklo rašytojui J. Marcinkevičiui? „Nuoširdžiai neturiu nuomonės. Nes man paminklas yra tik grožis. Man jis dažniausiai neturi to istorinio atminimo. Man tai tiesiog turi būti gražu iš esmės. Nes iš istorinės pusės, tai dažniausiai būna, kad vaikštai su gidu ir pasižiūri ir tau papasakoja, bet šiaip man, kaip Vilniaus gyventojui, tiesiog gražu, tada įdomu. Tik tiek, estetika", – teigė kitas kalbintas jaunas vyras.

O nėra per daug paminklų? Galbūt kažkaip kitaip galima matyti tą įprasminimą?

„Ne, paminklų nėra per daug. Nes jie dažnai būna meniški, tai man gražu. Tai kuo daugiau jų, tuo geriau. Nes vis tiek jie kelia kultūrą“, – atsakė pašnekovas.

„Galima nesutarti dėl estetinių sprendimų, be abejo. Man jie postmodernūs. Bet pats principas, kad J. Marcinkevičius turėtų būti įamžintas ir kad tai yra garbinga ir gerbtina asmenybė mūsų istorijoje, vienas Kovo 11-osios valstybės įkūrėjų, tai tikrai taip ir ne kaip nors kitaip“, – savo nuomonę išreiškė kitas vyras.