Baltarusijos ambasadoriui Lietuvoje Vladimirui Dražinui Lietuvos sostinė – ne eilinė stotelė diplomatinės karjeros kelyje. Jis sako, kad Vilnius jam tapo antraisiais namais.

– Jau ne pirmus metus darbuojatės Baltarusijos ambasadoriumi. Kokia buvo jūsų pažintis su Vilniumi?

– Vos atvykęs į Vilnių ėmiau domėtis jo istorija. Smagu buvo pažinti lietuvius, šalies kultūrą, papročius, tradicijas. Beje, pirmoji pažintis su jūsų sostine įvyko gerokai anksčiau, nei buvau paskirtas ambasadoriumi.

Dar 1975 m. atvykau čia kaip studentas ir nuo tada ne kartą buvau čia darbo reikalais. Lietuvoje domėjausi naujomis technologijomis, žemės ūkio raida. Kartais poilsiaudavau Palangoje, Nidoje, Druskininkuose ir kaskart užsukdavau į Vilnių.

Iš anų laikų labai gerai prisimenu kasmetę Dainų šventę Vingio parke. O pastaruosius penkerius metus daug laiko skiriu Vilniaus architektūros ir kultūros paveldo tyrinėjimams.

Kita mano veiklos sritis: Lietuvos ir Baltarusijos santykiai. Ambasada ir aš, kaip ambasadorius, prisidedu prie Baltarusijos dalyvavimo Vilniuje vykstančiuose renginiuose, pavyzdžiui, Ekonomikos forume, Knygų mugėje ar Baltarusijos dainų šventėje.

Taip pat noriu pabrėžti, kad Vilnius namais yra tapęs ne tik man, bet ir mano šeimai.

– Žinome, kad Lietuvos ir Baltarusijos istoriniai keliai susipynę. Kokius bendrus istorijos akcentus išskirtumėte jūs, kas vienija lietuvius ir baltarusius?

– Tam, kad suprastume lietuvių ir baltarusių giminystę, reikia širdimi suprasti Lietuvą, Vilnių – įvairių nacionalinių kultūrų lopšį. Mes su lietuviais gyvenome vienoje valstybėje bemaž 400 metų. LDK baltarusių kalba buvo rašomi dokumentai, statutai, kronikos ir metraščiai.

Šimtametį bendradarbiavimą liudija ir senosios Vilniaus gatvės. Pavyzdžiui, bazilijonų mūrai, einantys palei unitams priklausiusį bazilijonų vienuolyną, – šventa baltarusiams vieta. Kadaise čia veikė garsus brolių Luckevičių įkurtas baltarusių muziejus, baltarusių gimnazija, Grigorijaus Širmos choras.

Radvilų, Chodkevičių, Sapiegų rūmai – taip pat mūsų bendro istorinio paveldo liudininkai.

Senamiestyje yra ne viena memorialinė lenta, primenanti apie iškilių baltarusių darbus, nuveiktus Vilniuje. Didžiosios ir Stiklių gatvių sankirtoje pakabinta memorialinė lenta Franciskui Skorinai – pirmosios spaustuvės Vilniuje ir pirmosios spausdintos knygos baltarusių kalba kūrėjui. O čia pat kiemelyje ir namas, kuriame 1522 m. įsikūrė pirmoji LDK spaustuvė.

Dabartiniuose Vilniaus mokytojų namuose XX a. pradžioje kūrė kitas baltarusių poetas – Janka Kupala. Čia buvo pastatyta garsioji jo pjesė „Kupalinka“. O Vilniaus gatvėje ant 14-o namo kabo tai primenanti memorialinė lenta. Ir tokių vietų sąrašas begalinis.

– Kas jums Vilniuje mieliausia? Ar turite savų vietų, kuriose lankotės tradiciškai, kur jaučiatės geriausiai ir kur norisi sugrįžti?

– Subrendau skaitydamas baltarusių literatūrą. Mūsų rašytojų kūriniuose Vilniui skiriamas nemenkas dėmesys. Liaudies dainiumi vadinamas Jakubas Kolosas savo poemoje „Naujoji žemė“ labai gyvai aprašė Gedimino pilies kalną ir nuo jo atsiveriantį vaizdą: siauros gatvelės, čerpiniai stogai ir šventovių kupolai. Todėl Vilniaus vaizdai, atsiveriantis nuo Gedimino kalno, yra man artimi.

Mano mėgstamiausia vieta – Neries juosiamas Vingio parkas. Žvelgi į pušis, klausai jų ir atitrūksti nuo miesto šurmulio. Pasijunti lyg tikrame miške, kur galima klausytis paukščių čiulbėjimo, kvėpuoti grynu oru. Į Vingio parką ateinu kasdien, ir nesvarbu, koks lauke oras. Pasivaikščiojimu šiame parke prasideda mano diena.

– Esate aplankęs ne vieną valstybę, sostinę. Ar yra mūsų sostinėje tai, ko nėra nė viename kitame pasaulio mieste?

– Iš tiesų esu buvęs ne viename nuostabiame pasaulio mieste. Kuo nuo jų skiriasi Vilnius? Pirmiausia ypatinga architektūra, kuri, beje, atspindi lietuvių ir baltarusių bendrystę. Mano nuomone, Vilnius visiškai nepanašus į Latvijos ar Estijos miestus.

Vilniaus vėlyvojo baroko stiliaus statiniai žavingi ir unikalūs.

Miesto grindinys, valdovų rezidencijos, gatvės, menančios iškilias istorines asmenybes. Šiuos dalykus aš, kaip baltarusis, išvykęs už Baltarusijos ribų galiu rasti tik Vilniuje.

– Ne paslaptis, kad nemažai Lietuvoje besilankančių baltarusių tiesiu taikymu vyksta į prekybos centrus. Žinoma, mūsų prekybininkai jų laukia ištiestomis rankomis. Tačiau kur dar patartumėme apsilankyti į Lietuvą atvykstantiems savo tautiečiams?

– Pirmiausia norėčiau kreiptis į tuos, kurie Vilniuje dar nėra buvę – atvažiuokite čia! Tai atviras miestas, šiltai priimantis įvairias kultūras, įvairių tautų žmones.

Mano nuomone, pažintį su Vilniumi reiktų pradėti nuo jo širdies – senamiesčio, Viršutinės ir Žemutinės pilies. Tuomet patarčiau pasivaikščioti Pilies ir Didžiąja gatve, aplankyti Rotušės ir Katedros aikštes.

Didžioji gatvė garsi Franko-Stendalio namu (dabar ten įsikūręs Prancūzų institutas Lietuvoje – red. past.). Šiame pastate 1812-aisiais buvo apsistojęs prancūzų rašytojas Stendalis. Pilies gatvėje gausu jaukių kavinių, suvenyrų krautuvėlių. Katedros aikštėje turistus pasitinka nuostabi Arkikatedra. Aušros Vartų gatvėje verti dėmesio Šv. Vasilijaus vienuolynas, Šv. Dvasios cerkvė ir senojo miesto simbolis – Medininkų vartai.

Toliau nuo centro išskirčiau Antakalnio gatvės pradžioje stūksančią Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

Būtinai vertėtų aplankyti ir Vilniaus universitetą – seniausią Rytų Europoje aukštojo mokslo įstaigą su daugybe jaukių kiemelių, fontanu ir unikaliais skliautais.

Iš naujosios istorijos statinių reiktų nukakti į televizijos bokštą ir pažvelgti į Vilnių iš paukščio skrydžio. Atsivers nuostabūs vaizdai.

Pastaraisiais metais įvairiose Vilniaus vietose buvo atidengta keletas įdomių paminklų: Užupio rajone atsirado Užupio angelas, prie Karaliaus Mindaugo tilto per Nerį paminklas karaliui Mindaugui. Ko gero, labiausiai netikėtas monumentas – paminklas muzikantui Frankui Zappai, pastatytas Vilniaus melomanų lėšomis.

– Kiek aktyvi baltarusių verslininkų, menininkų ekonominė ir kultūrinė veikla šiandieniame Vilniuje? Beje, kur pas mus galima įsigyti Baltarusijos gaminių?

– Praėję metai, nepaisant per pasaulį nuvilnijusios ekonominės krizės, buvo rekordiniai, vertinant Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimą. Mūsų prekybos apyvarta perkopė 1,1 mlrd. JAV dolerių (apie 3 mlrd. litų). Tai didžiausias skaičius per 20 mūsų valstybių bendradarbiavimo metų. 30 proc. visų krovinių, gabenamų per Klaipėdos uostą, atkeliauja būtent iš Baltarusijos.

Lietuvių verslininkai žengia į Baltarusijos rinką. Jų skaičius 2011 m., palyginti su 2010 m., išaugo daugiau nei 2,3 karto. Šiandien Baltarusijoje dirba beveik 500 lietuvių kapitalo turinčių įmonių.

Baltarusijos verslas taip pat aktyviai veikia Lietuvoje. Apatinio trikotažo, batų, stiklo gamintojai yra gerai žinomi Lietuvos pirkėjams. O kiekvienoje didesnėje parduotuvėje galima rasti įmonių „Darida“, „Krinica“, „Kristall“ produkcijos. J.Basanavičiaus gatvėje sėkmingai veikia baltarusių prekybos namai „Busel“.

Baltarusija taip pat aktyviai dalyvauja kultūriniame Vilniaus gyvenime. Balandžio 5 d. Lietuvos edukologijos universitete Baltarusijos ambasada organizuoja apskritojo stalo diskusiją „Nuo praeities į ateitį. Ivano Luckevičiaus vardo baltarusių muziejus Vilniuje“. Taip pat universitete bus surengta Leonido Kosobuckio fotografijų paroda, skirta Žalgirio mūšiui. Vilniaus rotušėje tą dieną vyks ir Baltarusijos filharmonijos kamerinio orkestro koncertas „Klassik-Avangard“.

Šiais metais taip pat planuojami jubiliejiniai renginiai, susiję su 130-osiomis baltarusių literatūros klasikų J.Kupalos ir J.Kolaso gimimo metinėmis. Juk jie turi tiesioginių sąsajų su Vilniumi. Taip pat vyks ir jau tradicinės baltarusių kultūros dienos.

Dosjė

Vladimiras Dražinas gimė 1947 m. Minsko srityje.

Baigęs Baltarusijos politechnikos institutą ir Minsko aukštąją partinę mokyklą.

Nuo 1965 m. dirbo mokytoju Minsko srityje.

Nuo 1968 m. dirbo Baltarusijos automobilių gamykloje.

Nuo 1981 m. išvyko dirbti Minsko srities Nesvyžiaus rajone.

Nuo 1991 m. Nesvyžiaus rajono vykdomojo komiteto pirmininkas.

Nuo 1998 m. Minsko srities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas.

2001–2005 m. Baltarusijos ministro pirmininko pavaduotojas.

Nuo 2006 m. ypatingasis ir įgaliotasis Baltarusijos respublikos ambasadorius Lietuvoje.