"Kai esi valdžioje, labai patogu pasakyti: jūs niekada taip gerai negyvenote, kaip prie manęs", – atsako aktorius Giedrius Savickas, gimęs anais laikais, o užaugęs tuo, kas yra, šiais.

– Lietuvos kalendoriuje turime dvi Nepriklausomybės datas vieną šalia kitos. Kurią labiau švęsti: Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją?

– Kaip tik dabar diskutuojame apie tai su žmona, Agata – lenkaitė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Žečpospolita – tai mūsų istorija, trukusi amžius. Bet kaip valstybė esame labai jauni. Prieš šimtą metų ji buvo sukurta tautiniu pagrindu. Ir tik dabar, tuos šimtą metų, esame gryniausi – tikrai lietuviai.

Vasario 16-ąją švęsdavau ir švenčiu visada, ji yra mūsų pradžia. Bet tada, prieš šimtą metų, valstybė dar tik kūrėsi, o Kovo 11-oji – ta diena, kai valstybę mes atgavome. Ačiū Dievui, kad tai įvyko. Kad įvyko išsilaisvinimas, valstybės, kuri buvo pagrobta, atgavimas.

– Kaip jaučiatės savo valstybėje? Kuo gyvena jūsų karta, Kovo 11-ąją dar tik žengusi į paauglystę, o šiandien esanti brandos viršūnėje?

– Savo valstybėje nesame vienodi. Vyresnioji karta dažnai nei pati ko nors tikisi iš valstybės, nei valstybė – iš jos. Bet pabandyk būti kitoks, kai didžiąją gyvenimo dalį praleidai uždarytas. Man ta karta – pirmiausia žmonės, kuriems turime būti dėkingi už savo tapatybę, išsaugotą per kalbą, dainas, literatūrą. Jei ne jie, nebūtų likę Lietuvos. Jie stengėsi labiau išlaikyti lietuviškumą negu mes šiandien.

Dabar mes tiesiog esame, ir tiek. Ir net nepastebime, kaip palaipsniui viskas dingsta. Tada tiek rusiškų žodžių mes nevartojome savo kalboje, kiek dabar vartojame angliškų. Ir nematome nieko blogo. Bet aš matau. Net prancūzas neleis sau įterpti į savo kalbą angliškų žodžių. Niekada! O mums su savo mažytės šalies kompleksu vis atrodo, kad tie svetimi žodžiai leis būti bent šiek tiek aukščiau, arčiau to, kuo norime būti. Tas makaronizmas labai prastai skamba.

– Tada įterpdami vieną kitą rusišką žodį žinojome, kad negerai darome. Šiandien angliški – lyg savaime suprantami, ir kas čia blogo, viskas ok!

– Lietuva – tai ne teritorija, kažkoks sienomis apibrėžtas žemės plotas, ne vėliava ar himnas, netgi ne žmonės. Visų pirma tai yra kalba. Lietuviai mes esame todėl, kad kalbame lietuviškai.

Neturiu nieko prieš pačią anglų kalbą, ji nuostabi. Man labai patinka ir amerikiečių, ir britų kultūra. Kuo blogai angliški žodžiai? Pasakysiu paprastai: tu neįsivaizduoji, kaip tai skamba kvailai, kai girdi užsienietis. Mums juokinga, kai rusai visur juos kiša. Bet ir patys taip skambame, nors manome, kad esame labai kieti. Užsieniečiai klausia manęs: kodėl jūs vartojate tuos angliškus žodžius, kas jums yra?

Man mylėti Lietuvą – tai pakelti šiukšlę, o ne rodytis per televizorių, kad esi Mišiose ir kaip meldiesi už Lietuvą. Pakelti šiukšlę daug prasmingiau.

Pykstame, tyčiojamės, kai kalbininkai įvairiems terminams siūlo lietuviškus naujadarus. Ar mums nereikia naujų žodžių? Kažkada ir šaukštas, ir stalas buvo nauji žodžiai, kažkam gal buvo juokinga. Atsiranda naujų dalykų, pavyzdžiui, suktukas, kur vaikai suka, atsiranda ir žodis. O mums tai – nesąmonė.

Jeigu nesaugosime savo kalbos, ji išnyks, ir viskas. Iš vienos pusės giriamės, kad kalbame viena seniausių kalbų, artimų sanskritui, o iš kitos – visur kaišome tuos angliškus žodžius.

– Vis dėlto grįžkime prie jūsų, 40-mečių, kartos. Ar šiandieninė Lietuva – tai jūsų valstybė?

– Be jokios abejonės, ypač dabar. Esame tokie susitelkę kaip niekad, nors apskritai ta vienybė valstybėje dar nežydi. Mes vienas ant kito lojame, lojame, lojame, kaip skalikai medžioklėje. Tereikia paskaityti komentarus. Labai taikliai Tomas Venclova yra pasakęs, kad jie – tai tautos pasąmonė.

Matau labai daug jaunimo, kuriam valstybė, pareiga jai yra svarbu. Daug vasarų dirbau vadovu vaikų stovykloje Karklėje. Vaikai, paaugliai dainuoja lietuviškas "Hiperbolės" dainas, jiems nuoširdžiai rūpi. Vyresniems žmonėms neatrodo keista, kai į rinkimus eina teisti, apsivogę kandidatai, kad jų plakatai kabo mieste. Bet 18-metis, girdėjau, klausia tėvo: kodėl man už jį balsuoti, juk jis teistas? Jeigu jis nori būti valdžioje, vadinasi, būti teistam – nieko tokio?

Jau atėjo laikas būti sąmoningiems. Tarybų laikai mums buvo kaip didelė pjankė, kaip sąmonės netekimas. Prireikė beveik 30 metų pagirių, kol atsimerkė akys ir praregėjome. Jau einame balsuoti, išsikeliame vėliavą, kiekvienas suprantame, kad tai mano šalis, kurią pats ir kuriu.

– Kodėl tos pagirios tokios skausmingos?

– Išgyvenome baisų laikotarpį, nors ir tarybų laikais ne viskas buvo blogai. Nekrošiaus spektakliai, Žalakevičiaus kinas juk iš tada. Turime pasiimti tai, kas buvo gera.

Bet kai išeini į gatvę ir tavo akys mato beveik vien tarybinius penkiaaukščius, jei tu ne Vilniaus senamiestyje, supranti, kiek daug dar likę anų laikų pilkumo. Ir tau dėl to pikta. Pikta, nes matai, ką kiti turi. Mes lyg ir kartu Europos Sąjungoje, bet jie gyvena štai taip, o mes ir toliau turime žiūrėti į tuos savo penkiaaukščius. Galvoji, kad tai neteisybė, skriauda.

Aišku, labai daug įvyko per tuos tris dešimtmečius. Ypač džiugina jauni žmonės – protingi, išsilavinę, apsiskaitę, – kartu su jais valstybėje bus viskas gerai. Dabar yra visos galimybės gyventi kur nori, bet jie renkasi savo valstybę. Pamatę, kaip yra kitur, pabuvę, pabandę, grįžta čia. Vadinasi, Lietuva jiems tinka.

– Tuomet valdžios atstovai, sakantys, kad Lietuva niekada negyveno taip gerai, kaip gyvena dabar, teisūs? Jus patį nudžiugino ši neseniai paskelbta žinia?

– Tai grynas reklaminis šūkis. Kai esi valdžioje, labai patogu pasakyti: jūs niekada taip gerai negyvenote, kaip prie manęs. Tokie lozungai kvepia Brežnevo, Chruščiovo laikais. Jais nieko gero nesukuriama – "niekada taip gerai negyvenome", ir taškas. Judėti nėra kur.

Aš sakau kitaip: mes visada galime gyventi geriau. Pats gyvenu labai gerai, tikrai niekuo nesiskundžiu. Bet kaip lietuvis, kaip pilietis to pasakyti negaliu. Dabar gyvenu Naujojoje Vilnioje, važinėju viešuoju transportu ir matau aplink save daug žmonių, kurie... niekada taip gerai negyveno. Taip gerai, kaip, sakysim, mano draugai. Anksčiau mano namai buvo Senamiestyje, aš ir temačiau tą gyvenimą, kitokio nepažinojau.

Bet gyvenimas yra įvairus. Kaip dažnai, turėdami gerus darbus, sąlygas gyventi ir visa kita, imame ir pasakome kažkam, kuriam ne taip gerai sekasi: baik skųstis ir eik dirbti. Mane visada tas nervindavo. Ne visi mes gimę būti gerais aktoriais ar teisininkais. Yra žmonių, kurie negali daryti to, kas užtikrina aukštus standartus. Tiesiog negali, ir viskas. Bet ir jie yra mano tauta, visi mes esame kartu.

Tarybų laikai mums buvo kaip didelė pjankė, kaip sąmonės netekimas. Prireikė beveik 30 metų pagirių, kol atsimerkė akys ir praregėjome.

– Kas vis dėlto rodo, kad visų geriausi laikai dar neatėjo?

– Labai norėčiau, kad žmonėms nereikėtų galvoti apie pagrindinius dalykus. Man skaudžiausia tema – seni žmonės. Dirbę 30–40 metų, jie skaičiuoja centus, kad užtektų pavalgyti. Norisi, kad tie, kurie tiek atidavė darbui, tiek sumokėjo mokesčių, nebūtų priversti galvoti: suvalgysiu mažiau, bet tada galėsiu sau leisti išgerti kavos. Jie turi eiti į teatrus, koncertus, kavines. Mano didžiausia svajonė – kad Lietuvoje taip atsitiktų per artimiausius 10–15 metų.

Taip, yra vyresnių žmonių, kurie keliauja, bet tai tik užsienyje gyvenančių artimųjų dėka. Emigravę vaikai pakviečia savo tėvus, parodo jiems pasaulį. Mano mama, pavyzdžiui, irgi sako: man labai gerai, pensijos pakanka. Bet mamai padedu aš, padeda brolis... Gerai, kai yra kas padeda, o jeigu ne?

Gaila ir mokytojų. Ar galime iš jų ko tikėtis, kai jie, kaip ir pensininkai, negali gyventi oriai? Mums reikia įjungti mąstymą, pažiūrėti kitu kampu, kardinaliai, o ne vadovautis tuo tarybiniu – reikia daryti taip ir tik taip. Bet bijome keistis.

Suomija daugelyje sričių visiems yra pavyzdys. Ten žmonės šnekasi. Va, susėdo kartu kultūros ir sveikatos apsaugos ministerijos ir nutarė, kad vietoj receptų bus siuntimai į teatrą. Kam tie vaistai, mes jums išrašome du bilietus į operą! Ir ligonis turi eiti. Paskui sako: ačiū, aš nebuvau dešimt metų, man taip buvo gera. Kaip visa tai gražu. Ir neįtikėtina, nors vyksta ne kitoje planetoje, bet vos už valandos skrydžio nuo mūsų.

Bet turime galvoti, kad ir mes galime gyventi geriau. Norite važiuoti į užsienį, važiuokite sau. Ne, visi rėkia – emigruoja, negrįžta, nors rėkti nėra ko. Visas pasaulis šiandien yra toks, persimaišęs. Kiek turiu draugų Norvegijoje, Prancūzijoje, tas išvažiavęs ten, anas – ten. Labai gerai, kad žmonės išvažiuoja, daugiau uždirba. Nereikia iš to daryti strioko. O jeigu ima dabar visi ir grįžta, visas milijonas? Ką tada darom? Ir taip nėra kur mašinų statyti, eilės parduotuvėse, poliklinikose... O čia Lietuva padidėja trečdaliu. Tada visi, kurie rėkia "grįžk", sakytų: klausykit, važiuokit jūs atgal, palikit Lietuvą, taip gerai buvo be jūsų.

Nėra ko bijoti, neišsivaikščiosime. Ir kaimai neišnyks. Rėkiame, kad kaimai žlunga, bet jie vėl statosi. Pažiūrėkime, kiek aplink Vilnių kuriasi tų, kurie nori auginti morkas ir bulves. Mes nebegalime visi gyventi vienkiemiuose, kad ir kaip to norėtume. Ne tie laikai, pasaulis keičiasi ir mes kartu su juo. Tai natūralus dalykas.

– Esate sakęs, kad Vasario 16-oji jums didesnė šventė už savo paties gimimo dieną. Tikrai?

– Mano tėvas mirė balandžio 15 dieną. Nuo tada balandžio 16-osios, savo gimimo dienos, niekada nešvenčiu. O Vasario 16-ąją švenčiu kasmet. Bet tikrai nesu iš tų patriotų, kuriems nieko nėra svarbiau, kaip bučiuoti vėliavą ar gražiai giedoti himną. Man mylėti Lietuvą – tai pakelti šiukšlę, o ne rodytis per televizorių, kad esi Mišiose ir kaip meldiesi už Lietuvą. Pakelti šiukšlę daug prasmingiau.