Supilti naują kalną lengviau, nei sutvarkyti seną, sako juos pylę statytojai. Žiūrint į statybų aikštele virtusią Gedimino pakalnę, nesunku tuo patikėti, nes šis Vilniaus simbolis jau beveik dvejus metus lopomas ir, panašu, prireiks dar tiek pat laiko. Dabar kultūros viceministras pripažįsta, kad laikas buvo gaištamas: užuot iškart ėmusis darbų, institucijos derėjosi, kam priklauso juos atlikti.

„Man atrodo, kad būtent 2016 m., kai prasidėjo nuošliaužos, labai didelis dėmesys buvo kreipiamas  į kalno administracinę priklausomybę, atsimename, kad vyko ginčai su savivaldybe ir visa kita“, – pasakoja kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius.

Kultūros viceministro, kuruojančio visus darbus, teigimu, kitais metais iš esmės bus tvarkomas šiaurės vakarinis šlaitas, o 2019 metais darbai persikels nuo pietvakarinio iki pat rytinio šlaitų.

Tačiau tai yra planai, o dar yra ir gamta – gausūs krituliai jau ne kartą koregavo tvarkybos darbus, todėl ir prezidentė paragino dirbti sparčiau. Pasak šalies vadovės, pati gamta verčia keisti planus, bet panašu, kad kol kas darbai vyksta įprasta vaga.

Šiuo metu dar tik vykdomi viešieji pirkimai tyrimų, be kurių pietrytinio ar kitų nuslinkusių šlaitų su naujausiomis nuošliaužomis tvarkyti negalima, o tyrimų rezultatų laukiama tik pavasarį. Tuo metu šiaurinis šlaitas, kurį norima užbaigti iki šios žiemos, tvarkomas be tyrimų.

Tyrimai yra reikalingi tik tada, kai nori optimizuoti kaštus ir parinkti optimalią, efektyviausią priemonę, kadangi gabionai yra sustatyti pačiu blogiausiu principu.

„Tyrimai yra reikalingi tik tada, kai nori optimizuoti kaštus ir parinkti optimalią, efektyviausią priemonę, kadangi gabionai yra sustatyti pačiu blogiausiu principu – kompiuteriais skaičiuota, modeliuota, kad nuslenka visa šiaurinė gynybinė siena, tai visi šie inžineriniai sprendimai yra atlaikę stress testus“, – aiškina R. Augustinavičius.

Kad kalnas peržiemotų, naujausios nuošliaužos konservuojamos, tačiau, pasak geologų, kalno būklė bloga, todėl, greičiausiai, sulauksime ir naujų deformacijų. Žiūrint į kalną iš viršaus, nebėra nė vieno saugesnio šlaito.

„Visame kalno perimetre paviršiuje yra akivaizdžiai matomi įtrūkimai. Juos mes matuojame, fiksuojame, matosi, kad jie tikrai gali progresuoti. Dabar gana aktuali situacija yra ties pačiu vakariniu šlaitu, vakariniu bokštu, mūsų vadinamu Gedimino bokštu. Netoli viršutinės šlaito dalies yra besivystąs progresuojantis įtrūkimas grunte – aiškiai matomas. čia yra automatiniai davikliai įrengti, kurie rodo, kad čia gruntas pasislinkęs apie pusę metro, tai tikėtina, kad šioje vietoje gali įvykti nuošliauža. Tokios blogos situacijos dar nebuvo“, – pabrėžia Lietuvos geologijos tarnybos direktorius dr. Jonas Satkūnas.

Ir nors tokios blogos būklės kalnas esą dar nebuvo, apie jo problemas žinota ir anksčiau, tik tada tiek dėmesio nebuvo kreipiama, o ir tiek pinigų prieš maždaug 7 metus jam tikrai niekas nebūtų žadėjęs, kaip tai daroma dabar: kiek reikės, tiek ir skirs, žada premjeras.

„Tos ankstesnės slinktys tiek 1995 metais, tiek man būnant vyriausybėje, sutapdavo su tokiais „badmečiais“, labai bepinigiais laikmečiais. Kaip tik tuo metu ir vyko įtrūkiai – taip pat dėl drėgmės, dėl kalno viduje esančio šaltinio, kuris sąlygojo griūtis. Tuo metu išsamiems tyrimams ir didelio mąsto kalno rekonstravimui paprasčiausiai, nebuvo lėšų“, – prisimena Seimo narys, buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Ekspertų vertinimu, panašu, kad ne tik pinigų šiam kalnui reikia, o geresnės vadybos ir orientavimosi situacijoje, nes pastebimas tik pasekmių tvarkymas, o ne mėginimas užbėgti problemoms už akių.

Nesiimsiu vertinti, kodėl nebuvo priimti racionaliausi sprendimai – ar geriausi specialistai nebuvo pasitelkti, ar tiesiog tie žmonės, kurie priiminėjo sprendimus, iš baimės darė viena ar kita.

„Tuo laikotarpiu buvo be galo daug visokių sprendinių ir hipotezių – ar medžiai trukdo, ar vibracijos, ar eskalatorius ir visokių kitokių, kurios buvo tikrinamos, žiūrima, gaištamas laikas, o tų sprendinių kaip ir nebuvo surasta. [...] Tai, manyčiau, daugiau dėmesio reikėtų skirti procesų valdymui. Nesiimsiu vertinti, kodėl nebuvo priimti racionaliausi sprendimai – ar geriausi specialistai nebuvo pasitelkti, ar tiesiog tie žmonės, kurie priiminėjo sprendimus, iš baimės darė viena ar kita“, – sako VGTU Geotechnikos laboratorijos vadovas prof. Dr. Arnoldas Norkus.

„Dirbama nuotrupomis, nėra bendros idėjos, kaip sutvarkyti, nėra projekto bendram tvarkymui. Gerai, nuslinko tas sovietmečiu piltas gruntas, t. y. ne gruntas, o statybinės atliekos. Gerai, kalnas atsikratė tuo, jis išsivalė pats, bet atsivėrė autentiška kalno dalis, kuri jau dabar yra plaunama. Laukimas yra tas pats, kas žiūrėjimas toliau, kaip irsta kalnas“, – aiškina dizaineris, projektuotojas Vytautas Puzeras.

Ar irsta kalnas, ar gražėja, dabar kas mėnesį atvyks pažiūrėti Seimo Kultūros komitetas, kuriam taip pat kilo klausimų, ar pakankamai sparčiai ir tinkamai vykdomi kalno tvarkymo darbai. Tuo metu lankytojams apžiūrėti šį objektą bus draudžiama dar ilgai, nes ir per atkurtos Lietuvos šimtmetį Gedimino kalnas tebebus statybų aikštelė.