Kiek viskas kainuos?

Ten, kur "žaizda" tiesiog užberta skalda, tai tėra laikina priemonė, kad "žaizda" negilėtų. Šiuo metu vykdomi kalno inžineriniai, geologiniai, geotechniniai tyrimai. Kai jie bus baigti, projektuotojai paskaičiuos, kokių priemonių reikia imtis, pateiks kelis pasiūlymus, ir tada bus sprendžiama, kaip toliau tvarkyti kalno šlaitus, pirmiausia – tas vietas, kur laisvai suberta skalda.

Kaip informuoja Lietuvos nacionalinis muziejus, praėjusių metų rugpjūtį pasirašius sutartį buvo pradėtas rengti viso Gedimino kalno galutinio sutvarkymo projektas. Iki dabar jau yra atlikti pagal sutartį 2019 m. numatyti archeologiniai tyrimai, statinių ir pastatų konstrukcijų, pamatų ir pagrindų įvertinimo darbai, o artimiausiu metu turėtų būti baigti inžineriniai geologiniai tyrimai.

Remiantis šių tyrimų rezultatais dar šiais metais bus parengti du tvarkybos darbų projektai: pirmas – pietrytinei kalno daliai, antras – visai likusiai kalno daliai, išskyrus dar 2018 m. sutvarkytam šiaurės vakarų šlaitui ir piliakalnio aikštelei.

Šiaurės vakarų šlaito tvarkyba kainavo 3,2 mln. eurų. Ekstremalios situacijos suvaldymo darbams kitose kalno vietose buvo išleista 2,9 mln. eurų. Pagal šiuo metu vykdomas sutartis piliakalnio aikštelės darbai kainuos 2,4 mln. eurų. Tyrimai ir projektų parengimas atsieis 2,18 mln. eurų.

Priežastis – vanduo

Kaip "Vilniaus dienai" teigė Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) inžinierius geologas dr. Vytautas Račkauskas, Gedimino pilies kalno šlaitai palyginti stabilūs jau dveji metai. Tačiau nuošliaužų ir nuoslankų tikimybė išlieka, kol stacionariai nebus sutvarkytas visas kalnas – tiek viršutinė aikštelė, tiek šlaitai, tiek Kunigaikščių rūmų pagrindai.

Specialisto teigimu, Gedimino pilies kalnas pradėjo slinkti dėl kelių priežasčių. Pirmoji ir pagrindinė – 2016–2017 m. buvo labai lietingi. Antroji – storas sovietmečiu supiltas technogeninio grunto sluoksnis ant šlaitų, viršutinėje ir vidurinėje šlaitų dalyje – 1–3 m storio, o papėdėje dar storesnis, 3–5 m, kuris puikiai įmirksta. Ir trečioji – specifinė arba ypatinga Gedimino kalno struktūra: laidžių ir nelaidžių vandeniui grunto sluoksnių "pyragas" su iš paviršiaus padengtu "storu" technogeninio grunto sluoksniu.

Problema: nors Gedimino pilies kalno šlaitai palyginti stabilūs jau dveji metai, žmonėms neramu dėl kalno ateities. B. Barausko nuotr

Gedimino pilies kalną, pasak V.Račkausko, simboliškai galima vadinti "tortu skruzdėlynu". Viršuje yra moreninis priemolis su smėlio lęšiais, ant jo stovi bokšto pamatai, po to eina smėlinga storymė, giliau – kalno stuburas – Žemaitijos morena, kuri yra gana stora, ir jos viršutinis sluoksnis – priemolis – kietas kaip akmuo. Po šia morena iki kalno papėdės slūkso smulkaus smėlio sluoksnis. Kai palyja ar tirpsta sniegas, vanduo prasiskverbia iki Žemaitijos morenos sluoksnio ir išsikrauna per kraštus – ten esančius šaltinius. Vienas šaltinis yra rytinėje kalno dalyje, kitas šaltinis vakarinėje kalno dalyje tvarkant kalną rastas 2018 m. birželį. Jis buvo tiesiog po gruntu. Tad šis sluoksnis – Žemaitijos morena – laiko ir gruntą virš savęs, ir neleidžia išplauti po juo esančio smėlio.

"Tad turime štai tokią vidinę kalno struktūrą, gamtos suklostytą, ant kurios žmonės užpylė grunto sluoksnį – kur du, kur tris ar keturis metrus. Labai daug grunto sovietmečiu supilta viršutinėje kalno dalyje. Kitaip sakant – natūralūs kalno sluoksniai padengti technogeniniu gruntu, kuris yra molingas, su gausia organika. Kai palyja ar tirpsta sniegas, vanduo įmerkia gruntą, atbėgus papildomam srautui vandens, jis visiškai suskystėja ir šliaužia", – aiškino geologas.

Kad Gedimino pilies kalno šlaitų nuoslankos nesikartotų, būtina atlikti reikiamus techninius tvarkybos darbus.

Tiesa, pasak V.Račkausko, reikia atkreipti dėmesį, kad yra du terminai – nuoslanka ir nuošliauža. Nuoslanka – kai šliaužia paviršinis, šiuo atveju – piltinis technogeninis, sluoksnis, o nuošliauža – kai juda jau ir pagrindiniai kalno sluoksniai. Tai, kas vyko pastaraisiais metais, reikėtų vadinti nuoslankomis, tačiau istoriniuose šaltiniuose yra užfiksuota, jog kadaise buvę ir Gedimino pilies kalno nuošliaužų, kai šliaužė ir natūralus gruntas.

Po 2016–2017 m. įvykių buvo kalbų, kad dėl nuošliaužų kalta aplinka – transporto sukeliamos vibracijos, kalne esantys tuneliai, tai, kad nuo kalno šlaitų buvo nupjauti medžiai. Paklaustas, kiek visose tose kalbose tiesos, geologas teigė, jog tiesos tuose teiginiuose yra nedaug, bet jos yra.

"Vokiečiai tunelius Gedimino pilies kalne kasė po morena, tad tuneliai įtakos vargu ar gali turėti. Ant kalno augusių medžių šaknys augo ne gilyn, o horizontaliai, žemės paviršiuje, per piltinį gruntą, nes giliau yra smėlis, iš kurios maistinių medžiagų medžiai nelabai gaudavo, negana to, dauguma medžių buvo klevai, kurių šaknys ir taip būna paviršiuje. Kitaip sakant, tie medžiai "neprisegdavo" to piltinio grunto prie kalno. Tad visa tai, taip pat ir nuolatinė vibracija, gali būti tik šalutinės priežastys, kurios galėjo turėti nežymią įtaką", – sakė V.Račkauskas.

Imtasi priemonių

Nuoslankos, specialisto teigimu, labiausiai gąsdina vizualiai. Tačiau natūralu, jog kai atsidengia "žaizda", į ją vėl gali patekti lietus, sniegas, ir ji dar labiau plečiasi, tad ją reikia užtaisyti. Todėl buvo imtasi laikinų priemonių – "žaizda" išvalyta, užpilta skalda. Skalda turi dvi funkcijas – prilaiko, kad pakraščiai neslinktų, o jeigu daug palyja ir vandens lygis kalne pakyla, bėgdamas per skaldą jis gražiai nuteka į apačią. Tačiau jos negalima palikti, nes ir negražu, ir trumpalaikiška – ji byra.

Todėl šiaurės vakariniame kalno šlaite, kur buvo didžiausia nuoslanka, šlaitui sutvirtinti panaudoti gabionai – 2 m ilgio, 80 cm pločio ir 1 m aukščio tinkladėžės, pripiltos stambios skaldos gabalų. Jos remiasi į natūralų šlaito gruntą, yra viena su kita sutvirtintos. Ant gabionų "laiptų" užpilta skalda, uždėti kokosiniai dembliai, užpilta specialiai paruošto organinio grunto, užtiestas specialus tinklas, kuris vėl pritvirtintas prie gabionų, ir uždėta velėna. Tad šiaurės vakarinis kalno šlaitas suformuotas jau stacionariai.

Stebi nuolat

Dabar kalnas stebimas nuolat. Vienas pagrindinių stebėtojų – LNM inžinierius geologas V.Račkauskas.

"Aš net per atstumą galiu stebėti daviklius. Yra 4 taškai, iš kurių kas valandą leidžiami lazeriniai spinduliai ir kurie matuoja pokytį, kiek kalno šlaitai pasislinko. Esant temperatūrų svyravimams, ypač vasarą, galima matyti, kad kalnas "gyvas" – tai jis kyla, tai pučiasi, tai traukiasi. Tačiau tie pokyčiai – milimetriniai. Jei kiltų atplyšimo grėsmė, tie pokyčiai jau būtų ne milimetriniai, o centimetrais. Mat prieš šliaužiant įvyksta atotrūkis – atsiranda plyšys. Tą galima pastebėti net kelios dienos prieš nuslystant gruntui", – sakė specialistas.

Pinigai: vien piliakalnio aikštelės darbai kainuos 2,4 mln. eurų, užtat viskas atrodys lyg po euroremonto. B. Barausko nuotr.

Tiesa, ši stebėjimo sistema ant Gedimino pilies kalno buvo įdiegta tik 2017 m., jau įvykus didžiosioms nuoslankoms.

"Kalno "judesius" būtina stebėti nuolatos, kad laiku būtų prognozuojamos galimos grėsmės – šlaitų deformacijos, plyšiai, nuoslankų ir nuošliaužų pradžios formavimasis, mūrų poslinkiai ar posvyriai – muziejus stebėsenos sistema tą gali prognozuoti iš anksto ir reaguoti užkardant prasidėjusius procesus", – paaiškino V.Račkauskas.

Esant temperatūrų svyravimams, ypač vasarą, galima matyti, kad kalnas "gyvas" – tai jis kyla, tai pučiasi, tai traukiasi.

Anot jo, dabar LNM specialistai turi keturias kalno stebėjimo sistemas, stebima per 150 taškų, kurie informuoja apie kalno "judesius": tai jau minėti grunto judesio davikliai, kurių yra 52, mūro posvyrio davikliai, kurių yra 22, reperių niveliacija arba aukščio pokyčių stebėjimas 48 davikliais ir vadinamosios markės ant plyšių net 33 vietose, kur stebima, ar plyšiai nedidėja.

"Grunto judesius stebime milimetro dalimis. Jei per dvi savaites judesys yra 1 cm, mes jau rašome "nežymus grunto judesys". Tad aš jau, manau, visus pripratinau prie to, kad kalnas yra gyvas, jis visą laiką juda. Tačiau žymesnių judesių 2018–2019 m. nebuvo užfiksuota", – sakė geologas.

Kitas darbas, kurį reikėjo atlikti, – sudaryti sąlygas nutekėti šaltinių vandeniui, kad kalnas sausėtų. 2017 m. lapkritį, kai jau buvo atsiradusios tos gausios nuošliaužos, o paviršinis gruntas buvo įmirkęs, buvo paskaičiuotas rytinio šaltinio debitas – kiek per parą išbėga vandens. Išbėgdavo 2,29 kub. m. 2018 m. tvarkant kalną, diegiant laikinąsias apsaugos priemones, buvo kasamos perkasos – kanalai, kurie po to buvo užpilti skalda, kad į juos subėgtų vanduo ir šlaitai nebūtų tokie šlapi. Tai darant birželio mėnesį buvo rastas antrasis šaltinis vakarinėje kalno dalyje, kuris tekėjo po gruntu jį mirkydamas. 2018 m. liepą rytiniame šaltinyje vietoj 2,29 kub. m jau buvo 1,41 kub. m vandens, o vakariniame – 1,22 kub. m. Pastarąjį kartą vandens debitas buvo matuotas sausio 16 d. – rytiniame šaltinyje jis buvo 1,05 kub. m, vakariniame – 0,66 kub. m.

Dar viena priemonė, sauganti kalną nuo drėgmės, – viršutinė jo dalis grindžiama akmenimis, o po jais, iki pusės metro gylio, daromas savotiškas "pyragas": po akmenimis – žvyras, po žvyru – smėlis, o po smėliu – specialaus molio demblis, kuris, gavęs drėgmės, išsipučia ir tampa nelaidus. Nuo jo visas vanduo patenka į perforuotus vamzdynus, paklotus demblio įdubimuose, kurie nuvesti į lietaus drenažo sistemą, ir nuo kalno nudrenuojama. Tad absoliuti dauguma lietaus iš viršaus jau nebepatenka į kalno vidų, išskyrus kelias lokalias vejas aikštelės šlaiteliuose. Ir tai gali būti dar viena priežasčių, kodėl kalno šaltiniai duoda mažiau vandens.

"Kalnas sausėja, mažėja ir nuoslankų tikimybė, – įžvelgė V.Račkauskas. – Prie to prisideda ir priemonės, kurių buvo imtasi, ir du sausi sezonai, pavasariai be gausaus lietaus. Blogiausia kalnui – jei būtų daug sniego ir ateitų šiltas pavasaris su lietumi. Įšalo nebelieka, tirpstantis sniegas susigeria tiesiai į kalną. Tad pastarieji pavasariai mums pasitarnavo, kad staigiai atšilo ir tirpstantis sniegas nesigėrė į gruntą, o iškart garavo."

Tiesa, ši žiema, anot specialisto, yra tam tikra prasme nepalanki, nes nėra sezoninio įšalo, ant kalno nesiformuoja sezoninio įšalo kiautas, kuris apsaugo šlaitų gruntą nuo įmirkimo ir kartu leidžia šaltiniams ištekinti vandenį iš kalno vidaus – kalnas viduje sausėja ir gerai pasiruošia pavasario vandens antplūdžiui. Dabar to nėra, tad visas lietaus ir šlapdribos vanduo teka į kalno vidų. Laimė, kad lietaus kol kas būna tik protarpiais.