Prietemoje pasivaikščioti po Vilniaus Šanchajumi vadinamas Šnipiškes daugeliui būtų šiurpą kelianti užduotis. Bet tik ne fotografui Aurimui Strumilai – geresnio rajono jis iki šiol nerado.

Dingsta gyvenimo druskytė

"Didžiosios dalies iš mano nufotografuotų objektų nebėra. Viską norima tik nugriauti. O juk mes esame vieninteliai, turintys tokį kaimą viduryje miesto, reiktų tuo didžiuotis", – atsiduso A.Strumila, kurio nuotraukų paroda "Šanchajaus rapsodija" šiomis dienomis atvėrė duris Vilniaus fotografijos galerijoje. Jose įamžinti Šnipiškių namai, kiemai, langinės ir gyventojai. Viskas, kas daro šį rajoną unikalų.

Rodydamas fotografijas A.Strumila trumpai papasakoja kiekvienos istoriją. "Čia seniau buvo mano kiemas. Šituo keliu į turgų eidavau. Čia gyveno dėdė Kolia, kuris seniau kontrabandinį šnapsą pardavinėjo, kai niekas su tuo nekovojo", – šelmiškai šypteli.

Nesižavi A.Strumila varganas trobeles keičiančiais dangoraižiais ar greitai pralekiančiais prabangiais automobiliais: "Viskas vienodėja, Kalvarijų turgaus tuoj nebeliks. Ką, nebegalėsiu su bobutėmis dėl kopūstų pasiderėti, turėsiu eiti į prekybos centrą mišrainių valgyti? Išgyvensiu, bet gyvenimo druskytė dingsta."

Vaikšto šunų keliais

Šanchajus fotografui nėra vien rajonas, į kurį jis ateina gaudyti gerų kadrų. Jis čia gyvena, dirba ir nė negalvoja to keisti.

"Gyvenčiau kokioje Pilaitėje, tai ką, man penktą ryto reiktų keltis ir važiuoti fotografuoti? Tikrai ne, – nusipurto jis, o mintis, kad būtų galima fotografuoti ir Pilaitėje, jam atrodo nesuvokiama. – Aišku, fotografas bet kur nuvažiavęs fotografuos, bet Pilaitėje tegu kiti tai daro, o aš – čia."

Fotografuoti šį rajoną A.Strumila pradėjo dirbdamas Teismo ekspertizės institute ir ateidamas pasivaikščioti per pietų pertrauką.

"Mane traukdavo visokie šiukšlynai, gyvatynai, šiukšlių konteineriai, gal tai mano ateitis?" – šyptelėjo saviironijos nestokojantis vyras ir pridūrė, kad fotografai įpratę vaikščioti šunų keliais.

Savas tarp gyventojų

Galbūt Vilniaus Šanchajaus gyventojams ir nepatiktų pamatyti į juos nukreiptą fotoaparato objektyvą, tačiau visi žino, kad A.Strumila čia – savas. Savo darbus ir vietos gyventojams buvo pristatęs. Neslepia – neblogai tada visi pasisėdėjo.

"Dabar, kai Marijos žemėje viskas taip sumaterialėjo, nepažįstamas žmogus į ragus gali gauti be problemų. Bet man taip niekada nėra nutikę. Yra visokių žmonių, blaivūs, neblaivūs, bet jei jų neprovokuoji, neterorizuoji, normaliai elgiesi, tai ir jie normaliai su tavimi elgsis, ir parūkyti kontrabandinių cigarečių gali duoti, jei paprašysi", – tikina jis.

Pasakymas, kad šiame rajone gyvena asocialūs žmonės, A.Strumilą labai erzina: "Donatas Banionis ten gyvena, tai asocialus gyventojas? Mano kaimynas aukštojoje mokykloje dirba, irgi asocialus? Yra ir čigonų, yra visko, bet jei savo didžiajame kieme nesugebi susitvarkyti, tai nėra ko reikalauti iš tų žmonių – sąlygų jie tam neturi."

Be to, gyvendamas name, kuriame yra tik dvylika butų, jis džiaugiasi pažinodamas visus kaimynus. "Niekas nėra nieko apiplėšęs, pavogęs, visi vieni kitus pažįstame. O apie kokį dangoraižį pasako, kad tai yra bendruomenė, bet kas pora aukštų žemiau gyvena, sutikę neatpažįsta," – stebėjosi Šnipiškių metraštininkas.