Seime priimtos Mėgėjiškos žūklės įstatymo pataisos vieniems atvėrė galimybes okupuoti vis mažesnių ežerų pakrantes, o kitus paliko prie suskilusios geldos. Į tokią padėtį pateko ir krūvas pinigų upės priežiūrai išleidęs sostinės meškeriotojų klubas „Merkys“.

Abejoja valstybės sugebėjimais

Seime praėjusią savaitę buvo priimtos Mėgėjiškos žūklės įstatymo pataisos, draudžiančios išduoti leidimus naudoti žvejybos plotus upėse.

Iki šiol mėgėjų žūklės klubai, kiti panašaus pobūdžio susivienijimai turėjo teisę gauti leidimą naudoti žvejybos plotus upėse. Pavieniai žvejai, norėdami gauti žvejybos leidimą, turėdavo kreiptis į vieną ar kitą plotą prižiūrintį klubą ar kitokį susivienijimą ir iš jų nusipirkti vienkartinį leidimą.

Atrodo, klubų likimas yra išspręstas – jiems teks palikti upes. Lygiai toks pat likimas laukia ir vis dar tose upėse gyvenančių vertingų žuvų. Bent jau taip įsitikinęs klubo „Merkys“ vadovas Vladimiras Adelšinas. Apie 80 kilometrų Merkio upės ruožą prižiūrėjęs klubas šiandien yra priverstas palikti savo žūklės plotus.

„Mes nebuvome šios teritorijos nuomininkai, tik turėjome leidimą naudoti ir prižiūrėti žvejybos plotą. Tad žinojome, kad bent kada galime būti paprašyti palikti šią teritoriją. Ką gi, ši diena išaušo ir netgi yra įteisinta įstatymu. Dabar upės ruožas vėl bus visiškai valdomas valstybės, valstybė taip pat turės upe ir pasirūpinti, tačiau ar sugebės?“ – retoriškai klausė V.Adelšinas.

Žada nenuleisti rankų

„Merkys“ upės ruožui rūpintis skirdavo itin daug lėšų. Pasak V.Adelšino, klubas ne tik žuvindavo upę, bet ir savo pajėgomis gaudydavo brakonierius, šviesdavo vietos gyventojus, rengdavo specialias pamokas vaikams. Visiems šiems projektams klubas išleido 60–70 tūkst. litų.

„Tas upės ruožas, kurį prižiūrėjome, yra ichtiologinis draustinis, tačiau dauguma žmonių to nė nežinojo. Kai sugauname kokį žmogelį, žvejojantį nelegaliai, jis tik pečiais gūžteli: “Negi aš čia draustinyje gyvenu?„ Gal valstybė bent tuo galėtų pasirūpinti, prieš atimdama iš klubo upę? Mes, pavyzdžiui, švietimui labai daug pajėgų skirdavome. Rodėme vaikams žuvis, aiškindavome, kodėl jų negalima gaudyti, kuo jos vertingos“, – dėstė „Merkio“ vadovas.

Vieną „suvalstybinimą“ Merkys jau buvo patyręs 2004 m. Tuomet keičiantis mėgėjų žūklės įstatymams iš to paties „Merkio“ klubo nutraukus nuomos sutartį upė buvo grąžinta valstybei.

„Per kelerius metus visas įdirbis buvo sugriautas. Pakalbėkite su žvejais, jie jums paliudys, kad tada ir žvejoti upėje nebuvo ko. Mums vėl pradėjus rūpintis šiuo ruožu viskas atsigavo. Ir dabar vėl valstybė pasiima. Bet mes rankų nenuleisime ir tikrai kovosime“, – patikino V.Adelšinas.

Rūpinasi žuvų gerove

Labiausiai „Merkio“ vadovas būgštauja dėl nekontroliuojamo brakonieriavimo masto. Pastaraisiais metais ruožo apsauga užsiėmė trys klubo savanoriai. Jie važinėdavo palei upę, gaudydavo žvejojančius be leidimo, kviesdavo Aplinkos apsaugos agentūros inspektorius.

„Ar sugebės pasirūpinti upe valstybė, jeigu visame Vilniaus regione dirba tik šeši inspektoriai? Kaip jie galės visus tuos telkinius sukontroliuoti. Užtikrinu, kad dabar atsisėdęs į automobilį ir nuvažiavęs prie Vilnelės rasčiau brakonierių, kurie žvejoja kokias nors draudžiamas žuvis. Tai upė, tekanti per sostinę, bet net jos nesugeba sukontroliuoti“, – tikino V.Adelšinas.

Pašnekovas prisipažino, kad pats asmeniškai telefonu nekviestą, bet netikėtai atvažiavusį inspektorių yra matęs tik sovietmečiu, dar lankydamas mokyklą.

„Tuomet jų tikrai būdavo, o dabar nebent išsikviesi ir stovėsi, lauksi, gal atvažiuos po trijų parų. Dažnai jie nevažiuoja, nes degalų nėra. Ir aš nenoriu kaltinti inspektorių, tai ne jų problema, tai valstybės lygio problema. Aplinkosaugininkai išteklių neturi ir negali normaliai dirbti. Mes ne prieš, kad valstybė perimtų tas upes valdyti. Bet jas reikia ne tik valdyti, bet ir jomis rūpintis“, – pabrėžė pašnekovas.

Ypatingos grėsmės nemato

Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimų projektą pakeitęs įstatymo pakeitimus rėmęs Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas kalbėdamas apie savo bemaž ketverius metus puoselėtą projektą minusų nelinkęs pastebėti. Politikas neslėpė džiaugsmo, kad pagaliau pavyko uždrausti upės kaip žvejybos ploto naudojimą.

„Aplinkos ministerija tikino, kad iki šiol buvusi sistema yra naudinga žuvininkystei. Mes kėlėme tą klausimą ir pagaliau pavyko pasiekti pergalę“, – tikino J.Šimėnas.

Politikas neslėpė ir to, kad ši įstatymo pataisa atims galimybę naudotis Merkio upe to paties pavadinimo klubui. Dėl to J.Šimėnas nematė nieko bloga ir tikino, kad dalis klubo darytų gerų darbų buvo niekam nereikalingi.

„Merkys toje vietoje yra draustinis, o draustiniai yra sukurti tam, kad ten viskas vystytųsi natūraliai. O jeigu jau kalbame apie natūralumą, aišku, apie jokį dirbtinį įžuvinimą nė kalbos negali būti būti. Mačiau aš tuos jų popierius, kad jie įžuvindavo upę, bet to daryti nereikia“, – tikino J.Šimėnas.

Kontroliuos žuvų nerštą

J.Šimėnas išvardijo ir daugiau priežasčių, dėl kurių neva būtina uždrausti upes naudoti kaip žvejybos plotus.

„Upėse žuvys plaukioja, ir jeigu tu išsinuomoji ruožą, žuvis jame nebūtinai visuomet bus. Ji gali paimti ir išplaukti. Be to, dėl klubų veiklos buvo ir skundų, ir brakonierių. Dabar visi tapo lygūs“, – miglotai aiškino J.Šimėnas.

Ar padidės aplinkosaugininkų finansavimas, J.Šimėnas atsakyti negalėjo, tačiau patikino, kad dabar jų pajėgos bus naudojamos racionaliau.

„Ežerai bus mažiau tikrinami, tad pajėgos galės būti nukreiptos į upių priežiūrą. Bus koncentruojamasi į brakonierių gaudymą žuvims neršiant, o vasarą juk ir taip tos lašišų nepagausi upėje – jų nėra“, – tikino pašnekovas.

„Vilniaus diena“ Seimo Aplinkos komiteto pirmininkui primena, kad dėl Kauno hidroelektrinės užtvankos lašišos Merkio upės apskritai nepasiekia.

Nuomos mažus ežerus

Naujasis įstatymas, kartu su upių nuomos draudimu, atriša rankas privačių teritorijų, kurios ribojasi su ežerų pakrantėmis, savininkams. Naujojoje įstatymo redakcijoje kaip ir ligi šiol numatyta išduoti leidimus naudoti ežerus kaip žvejybos plotus. Skirtumas tik tai, kad dabar žvejybos reikmėms bus galima naudoti dar mažesnius nei iki šiol ežerus – vos 200 ha ploto.

Lietuvoje neretai pasitaiko atvejų, kai žemės savininkas, gavęs iš valstybės leidimą naudoti ežerą kaip žūklės plotą, juo remiasi neleisdamas kitų žmonių prie ežero pakrantės. Tad priėmus šią pataisą kyla grėsmė, kad eiliniai gyventojai ir toliau negalės naudotis ežerų pakrantėmis.