Istorikai stengiasi pažinti pasaulį, bet jo nemodeliuoja. O kas būtų nutikę, jeigu nebūtų buvę pasaulinių karų ir kitų grandiozinių įvykių? Istorikų tabu laužome su Vytauto Didžiojo universiteto docentu Rūsčiumi Kamuntavičiumi.

Atsakymai – tik fantazijose

Jeigu Lietuva niekada nebūtų patyrusi okupacijos? O jeigu nebūtų kilęs Pirmasis pasaulinis karas arba jeigu po jo pasaulyje būtų įsiviešpatavusi taika? Kaip būtų pakrypusi istorija, jeigu Pirmojo pasaulinio karo metais Adolfas Hitleris būtų žuvęs nuo garstyčių dujų atakos? O jeigu niekada nebūtų iširusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK)?

Panašių klausimų kelia įvairios pogrindinės istorikų organizacijos. Tačiau didžioji dalis entuziastų į alternatyvųjį istorijos tyrimą pasineria slėpdamiesi po slapyvardžiais arba siauruose bendraminčių būreliuose. Pirmiausia dėl to, kad tokia veikla laikoma tabu. Be to, alternatyviajai istorijai priskiriamus klausimus dažniausiai kelia tų šalių, kurios nėra patenkintos savo istorija, mokslininkai.

Verslą kontroliuotų žydai

Vis dėlto su istoriku R.Kamuntavičiumi leidžiamės į alternatyvią Lietuvos istoriją. Jeigu nebūtų kilęs Antrasis pasaulinis karas, šiandien vienas dalykų, kuris, anot mokslininko, itin stebintų – tai Lietuvos daugiakultūriškumas. Toks, koks buvo LDK laikais, kai rimtas pozicijas užėmė lenkai, žydai, vokiečiai (ypač Klaipėdos krašte).

"Turėtume milžinišką žydų bendruomenę. Pagrindiniai ekonomistai, bankų direktoriai būtų žydai, jų rankose būtų visas stambusis verslas, kaip buvo daugybę šimtų metų prieš tai", – spėjo R.Kamuntavičius.

Kelios dešimtys, o gal šimtai tūkstančių lenkų prisidėtų prie šalies kultūrinio veido formavimo. Lenkų kalba, kaip buvo iki karo, būtų daug dažniau girdima gatvėse. Mokslininkas daro prielaidą, kad tokiomis aplinkybėmis net Kaune lietuviai sudarytų ne daugiau kaip pusę gyventojų. Gatvių pavadinimai, be abejonės, būtų rašomi keliomis kalbomis.

Kaip atrodytų Vilnius, įsivaizduoti dar sunkiau – ten XX a. pradžioje gyveno tik 2 proc. lietuvių. Ar jie būtų visiškai nutautėję? Gal dabar Vilniuje lietuviai sudarytų nedidelę tautinę mažumą?

Neišnaudotos galimybės

Jeigu lietuviai visais laikais būtų labiau puoselėję savo tautiškumą, kalbą ir kultūrą, kokiais laimėjimais šiandien didžiuotumės?

R.Kamuntavičius siūlo grįžti į LDK, vienos pačių demokratiškiausių valstybių, laikus. LDK buvo precedento neturintis projektas, kai, vykstant religiniams karams, lietuviai išdrįso pripažinti visų religijų lygybę. Vakarų Europoje tai buvo nesuprasta ir net smerkta. Pilietinės tautos valdomoje Abiejų Tautų Respublikoje piliečiai tvarkėsi taip, kaip išmanė.

"Jeigu anais laikais rimtam didikui būtų kilusi mintis leisti laikraščius, ugdyti tautiškumą ir jeigu būtų pavykę rasti mecenatą, tai tikrai projektas būtų pasisekęs", – įsitikinęs R.Kamuntavičius. Lietuviai turėjo daug daugiau laisvių negu, pavyzdžiui, prancūzai – nepaklusę karaliui kaipmat sulaukdavo sankcijų, arba rusai, kurie turėdavo griežtai vykdyti visus caro įsakymus.

Sąjūdžio nebūtume išvengę

Modeliuoti situacijas, susijusias su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu ir po jo vykusiu Lietuvos valstybės atkūrimu, istorikui R.Kamuntavičiui ne taip įdomu. Esą paprastai istorijos mėgėjai gilinasi į bent 50 metų įvykius.

Vis dėlto, jo nuomone, visuomeninio judėjimo, siekusio atkurti Lietuvos valstybingumą, ko gero, išvengti nebūtų pavykę.

"Sovietų Sąjungai griūvant visos tautos atkovojo savo nepriklausomybę. Neįtikima, kad lietuviai būtų galėję likti Sąjungoje, – kalbėjo R.Kamuntavičius. – Jeigu nebūtų buvę Vytauto Landsbergio, būtų buvęs kitas didis veikėjas, tautos šauklys."

Tačiau Sovietų Sąjunga nebūtinai turėjo griūti. Galėjo atsitikti taip, kaip nutiko Kinijoje, kai visi revoliucionieriai buvo sukapoti miesto aikštėje.