Vil­niu­je ir Kau­ne Są­jū­dis (LPS) gi­mė su skir­tin­go­mis Lietuvos atei­ties idė­jo­mis. Bū­tent Kau­ne pir­miausiai pa­reikšta, kad LPS tiks­las - ne­prik­lau­so­my­bė, o ne su­ve­re­ni­te­tas SSRS su­dė­ty­je.

Iš mokyklos - į bul­do­ze­rį

1988 me­tų bir­že­lio 10 d., kai Vil­niu­je įkur­tos LPS ini­cia­ty­vi­nės gru­pės at­sto­vas fi­lo­so­fas Ar­vy­das Juo­zai­tis at­va­žia­vo skai­ty­ti pa­skai­tos Kauno ar­chi­tek­tų na­muo­se, Ka­zi­mie­ras Uo­ka bu­vo Le­ning­ra­de.

„Va­ži­nė­jo­me su bend­ra­min­čiais po vi­są SSRS ir stei­gė­me ne­prik­lau­so­mas pro­fsą­jun­gas, ku­rio­se tuo me­tu jau bu­vo du tūks­tan­čiai na­rių. Apie šią ma­no veik­lą, ma­tyt, bu­vo ži­no­ma Kau­ne. Man ne­da­ly­vau­jant bir­že­lio 10 d. su­si­ti­ki­me su A.Juo­zai­čiu, bu­vau iš­rink­tas į Kau­no LPS ini­cia­ty­vi­nę gru­pę.

 Ji bu­vo įkur­ta spon­ta­niš­kai, nie­kam „ne­di­ri­guo­jant" iš anuo­me­ti­nės Lie­tu­vos val­džios", - pri­si­mi­nė K.Uo­ka.

K.Uo­kos su­ma­ny­mas kur­ti ne­prik­lau­so­mas pro­fsą­jun­gas ne­bu­vo at­si­tik­ti­nis. Dar mo­ky­da­ma­sis mo­kyk­lo­je jis ra­šė trum­pu­čius at­si­šau­ki­mus, ra­gi­nan­čius oku­pan­tus pa­lik­ti Lie­tu­vą. Moks­lei­vis pats juos kli­ja­vo gat­vė­se nak­ti­mis. Sau­gu­mie­čiai jį įsi­dė­mė­jo. Vė­liau tai ta­po kliū­ti­mi K.Uo­kai, bai­gu­siam is­to­ri­jos stu­di­jas, dirb­ti mo­ky­to­ju. Tuo­met jis ket­vir­čiui am­žiaus pa­si­rin­ko bul­do­ze­rį ir veik­lą Są­jū­dy­je.

Mi­tin­gas už bažnyčią

Bir­že­lio 26 d. Kau­no LPS ini­cia­ty­vi­nė gru­pė su­ren­gė pir­mą­jį sa­vo mi­tin­gą, ku­ria­me rei­ka­la­vo nu­trauk­ti J.Po­že­los ra­jo­no ko­mu­nis­tų par­ti­jos ir vyk­do­mo­jo ko­mi­te­tų prie­sta­tų sta­ty­bą prie Šv.Gert­rū­dos baž­ny­čios. Su šiomis sta­ty­bomis ko­vo­jo ir ak­to­rė Rū­ta Sta­li­liū­nai­tė. Jos kar­tu su Lai­mo­nu No­rei­ka ra­šy­tas laiš­kas bu­vo iš­spaus­din­tas „Gim­ta­ja­me kraš­te".
„Tai bu­vo pir­mas vie­šas Kau­no są­jū­di­nin­kų pa­si­ro­dy­mas.

Ta­me mi­tin­ge at­si­ra­do ir pir­mo­sios tris­pal­vės, su­ple­vė­sa­vu­sios, atrodo, bu­vu­sio po­lit­ka­li­nio Sta­sio Pan­cer­nos duk­rų ran­ko­se. Mi­tin­gas vy­ko prie da­bar­ti­nės mies­to sa­vi­val­dy­bės pa­sta­to. Į ren­gi­nį at­si­ne­šė­me tri­bū­ną iš Ar­chi­tek­tų na­mų ir ža­lių raiš­čių su juo­se pa­vaiz­duo­tais gel­to­nais Ge­di­mi­no stul­pais. Tuos raiš­čius pa­siu­vo ma­no pa­pra­šy­tas ro­ke­ris, gro­jęs anuo­met po­pu­lia­rio­je gru­pė­je „Tig­ro me­tai". Pa­siū­liau ke­liems tvir­tes­niems vy­ru­kams už­si­riš­ti tuos raiš­čius ir žiū­rė­ti tvar­kos, ta­čiau nie­kas neišd­rį­so - žmo­nės dar bu­vo su­kaus­ty­ti bai­mės. Tad aš vie­nas vaikš­čio­jau su ža­liu raiš­čiu ant ran­ko­vės", - pa­sa­ko­jo A.Pa­tac­kas, į ini­cia­ty­vi­nę LPS gru­pę Kau­ne iš­rink­tas, kaip ir K.Uo­ka, už akių.

Įsi­min­ti­niau­sias - San­ta­ko­je

Kai Kau­ne įsi­kū­rė LPS ini­cia­ty­vi­nė gru­pė, A.Pa­tac­kas bu­vo ne­se­niai grį­žęs iš va­di­na­mų­jų Sau­gu­mo rū­sių Kau­ne, kur be­veik me­tus ka­lė­jo už an­ti­ta­ry­bi­nę veik­lą - po­grin­džio spau­do­s redagavimą. Vė­lų 1988 m. bir­že­lio 10-osios va­ka­rą pas A.Pa­tac­ką į na­mus atė­jo ke­li su­si­ti­ki­mo su A.Juo­zai­čiu da­ly­viai ir pra­ne­šė apie spon­ta­niš­ką ini­cia­ty­vi­nės gru­pės įkū­ri­mą bei Algirdo iš­rin­ki­mą į ją.

Tuoj po to su­si­tik­ti su Kau­no ini­cia­ty­vi­ne gru­pe, pa­si­do­mė­ti jos su­dė­ti­mi, pla­nais iš anuo­me­ti­nės val­džios at­vy­ko Jus­tas Pa­lec­kis. Anot A.Pa­tac­ko, po su­si­ti­ki­mo pa­skli­do gan­das, esą J.Pa­lec­kiui kau­nie­čiai ne­pa­ti­kę - mat ini­cia­ty­vi­nė­je gru­pė­je bu­vo du po­li­ti­niai ka­li­niai (A.Pa­tac­kas ir Vid­man­tas Po­vi­lio­nis).

Į pir­mą­jį ini­cia­ty­vi­nės gru­pės su­si­rin­ki­mą A.Pa­tac­kas ėjo su nerimu. „Kai kas iš pir­mų­jų LPS ak­ty­vis­tų Kau­ne į mus su V.Po­vi­lio­niu žvel­gė įta­riai - juk abu bu­vo­me „ze­kai". Ne­pai­sant to, pra­dė­jo­me ak­ty­vią veik­lą. Kau­ne grei­tai su­si­for­ma­vo ypa­tin­ga struk­tū­ra - LPS rė­mi­mo gru­pių įga­lio­ti­niai ir jų su­si­rin­ki­mai. Pir­mie­ji įga­lio­ti­nių su­si­rin­ki­mai vyk­da­vo bu­vu­sios Ra­di­jo ga­myk­los sa­lė­je, o cent­ri­nė būs­ti­nė li­ko Ar­chi­tek­tų na­muo­se. Vė­liau ji per­kel­ta į ki­tas pa­tal­pas K.Do­ne­lai­čio ir V.Put­vins­kio gat­vė­se", - aiš­ki­no A.Pa­tac­kas.

Per LPS rė­mi­mo gru­pes įvai­rio­se ga­myk­lo­se bu­vo gau­na­ma lė­šų ir ki­tos pa­ra­mos pa­mink­lams at­sta­ty­ti, ma­si­niams mi­tin­gams reng­ti. Vie­nas įsi­min­ti­niau­sių mi­tin­gų, ku­rį or­ga­ni­za­vo Sau­liaus Gri­ciaus va­do­vau­ja­mi ža­lie­ji, vy­ko 1988 m. rugp­jū­čio 2 d. San­ta­ko­je. Tą­kart ja­me da­ly­va­vo 50 tūks­tan­čių žmo­nių.

Vė­lia­vą sau­go­jo kar­di­no­las

„1988-ai­siais bu­vo ri­zi­kin­ga pla­tin­ti dar ne­le­ga­lią Są­jū­džio spau­dą - mi­tin­guo­se pa­dė­da­vo­me ją ant mo­to­cik­lų sė­dy­nių ir nuei­da­vo­me. Žmo­nės pa­tys pa­siim­da­vo in­for­ma­ci­nius la­pe­lius, - apie at­sar­gu­mo prie­mo­nes pa­sa­ko­jo A.Pa­tac­kas. - Tų pa­čių me­tų ru­de­nį, spa­lio de­vin­tą­ją, virš Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus bokš­to su­ple­vė­sa­vo tris­pal­vė - ją, įpa­rei­go­ti LPS Kau­no ta­ry­bos, iš­kė­lė­me kar­tu su K.Uo­ka. Nuo bokš­to vir­šaus ma­tė­si vi­sos Kau­no cent­ro gat­vės, ku­rių ša­li­gat­vius už­tvin­dė žmo­nės. Šio re­gi­nio nie­ka­da ne­pa­mir­šiu."

Ža­lia­raiš­čiai tris pa­ras prieš vė­lia­vos iš­kė­li­mą bu­dė­jo prie bokš­to - bai­min­ta­si sau­gu­mie­čių šu­ny­bių (ga­lė­jo, pa­vyz­džiui, už­mū­ry­ti du­ris). Kar­di­no­lo Vin­cen­to Slad­ke­vi­čiaus Kau­no ar­ki­ka­ted­ro­je ba­zi­li­ko­je pa­šven­tin­ta ir iš­kil­min­gai per vi­są mies­tą ne­šta vė­lia­va sklan­džiai pa­ki­lo stie­bu virš bokš­to. Nak­tį są­jū­di­nin­kai nuė­mė pa­šven­tin­tą vė­lia­vą (juos į bokš­tą įlei­do jau­nas var­pi­nin­kas Ju­lius Vil­no­nis), su­ra­šė Kau­no kli­ni­kų ga­ra­že (ten dir­bo A.Pa­tac­kas) tai pa­tvir­ti­nan­tį ak­tą ir nu­ne­šė vė­lia­vą bei pro­to­ko­lą sau­go­ti pas kar­di­no­lą. Vie­to­je nuim­tos vė­lia­vos bokš­te su­ple­vė­sa­vo ki­ta.

Mu­zi­ki­nio teat­ro fe­no­me­nas

Kau­no mu­zi­ki­nis teat­ras K.Uo­kai - ypa­tin­gas pa­sta­tas. „Bū­tent šia­me teat­re Lie­tu­va 1940-ai­siais ne­te­ko nep­rik­lau­so­my­bės, o 1989-ųjų va­sa­rio 15-ąją čia vy­ku­sio­je neei­li­nė­je LPS Sei­mo se­si­jo­je, ryž­tin­gai rei­ka­lau­jant Kau­no ta­ry­bai, bu­vo priim­ta dek­la­ra­ci­ja dėl sie­kio at­kur­ti Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Tai bu­vo įva­das į Ko­vo 11-ąją. Ne­sup­ran­tu, kaip iki šiol ant Kau­no mu­zi­ki­nio teat­ro nė­ra to­kiai svar­biai da­tai skir­tos at­mi­ni­mo len­tos", - ste­bė­jo­si K.Uo­ka. Jis da­bar gy­ve­na iš sig­na­ta­ro ren­tos ir sa­vo lais­va­lai­kį bei pa­tir­tį ski­ria vi­suo­me­ni­niam ju­dė­ji­mui „Pi­lie­čių są­šau­ka".

K.Uo­ka yra įsi­ti­ki­nęs, kad Kau­no lau­kia ge­ra atei­tis. „Iš šio mies­to yra dau­giau­siai iš­va­žia­vu­sių­jų dirb­ti į už­sie­nį. Da­bar jie, ores­ni, iš­min­tin­ges­ni ir tur­tin­ges­ni, pa­ma­žu grįž­ta na­mo. Kau­nas tai ne­tru­kus pa­jus ge­rą­ja pra­sme", - įsi­ti­ki­nęs K.Uo­ka.

Pa­va­di­no dva­sios vė­lia­va

Liud­vi­kas Si­mu­tis, kaip ir jo bend­ra­min­tis A.Pa­tac­kas, iki Są­jū­džio at­si­ra­di­mo da­ly­va­vo an­ti­ta­ry­bi­nė­je veik­lo­je ir dau­giau nei 20 me­tų už tai ka­lė­jo SSRS la­ge­riuo­se. Grį­žęs į Lie­tu­vą dir­bo sta­liu­mi, elekt­ri­ku, zak­ris­ti­jo­nu. Su­si­ti­kęs bu­vu­sį po­li­ti­nį ka­li­nį ku­ni­gą Al­fon­są Sva­rins­ką, pa­si­nė­rė į an­ti­ta­ry­bi­nę veik­lą.

„Tarp dau­gy­bės pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių, su ku­riais man te­ko lai­mė bend­rau­ti, bu­vo ži­no­mas ak­to­rius Kęs­tu­tis Ge­nys. Jis so­viet­me­čiu ra­šė ei­lė­raš­čius, ku­rių jo­kia lei­dyk­la ne­bū­tų spaus­di­nu­si. Aš pa­si­šo­viau po­grin­di­nė­je spaus­tu­vė­je AB iš­leis­ti Kęs­tu­čio ei­lė­raš­čių kny­ge­lę. Kad au­to­rius ne­nu­ken­tė­tų, kny­gu­tės įžan­go­je pa­ra­šiau, kad ji spaus­di­na­ma be au­to­riaus su­ti­ki­mo. K.Ge­nio ei­lė­raš­čių kny­ga „Ug­nies kry­žius" pa­si­ro­dė 1989 me­tais. Ti­ra­žas bu­vo ne­di­de­lis ir ka­žin ar kas yra ją iš­sau­go­jęs", - abe­jo­jo L.Si­mu­tis.

Kau­no są­jū­di­nin­kų veik­lo­je L.Si­mu­tis, bu­vęs po­li­ti­nis ka­li­nys, at­vi­rai ne­da­ly­va­vo - ne­no­rė­jo jiems pa­kenk­ti, ta­čiau ak­ty­viai vei­kė ki­taip, vis kar­to­da­mas, kad Są­jū­dis sa­vo veik­lą pir­miau­sia tu­ri pra­dė­ti nuo žmo­nių dva­sios skaid­ri­ni­mo, o ne nuo eko­no­mi­kos rei­ka­lų. „Są­jū­džio me­tais žmo­nės au­ko­jo ne­prik­lau­so­my­bės sie­kiui sa­vo lai­ką, san­tau­pas, bran­ge­ny­bes, au­to­mo­bi­lius ir net gy­vy­bę, o da­bar? Da­bar žmo­nių dva­sia ap­te­mu­si, nes is­to­ri­nis pro­ce­sas ju­da, de­ja, lė­čiau, nei mes no­rė­tu­me", - dės­tė L.Si­mu­tis, kar­tu su žmo­na au­gi­nan­tis tris sū­nus ir tris duk­ras. „Jis bu­vo mū­sų dva­sios vė­lia­va", - taip apie L.Si­mu­tį at­si­lie­pė A.Pa­tac­kas.