Kičas graužia tikrąsias vertybes ir įsiskverbia į jų vietą įvairiose srityse, net socialiniame gyvenime ar žmonių santykiuose. Taip teigia į kičo reiškinį besigilinantis muzikologas Edmundas Gedgaudas. Anot jo, gyvename apsupti kičo: jo kupini kirpykliniai žurnalai, damų, sumaišiusių vakarą su rytu, išvaizda, pensininkų eilėraščiai ar išdailinti muzikos įrašai, publikos aplodismentai, net mūsų kalba.

„Dar yra savęs pateikimo, sureikšminimo kičas, ypač kai tai patenka į viešumą – televiziją ar žurnalus. Dabar jau nebesivaržoma apie save kalbėti superlatyvais. Tai, kas buvo gyvenimo marginalijose, pakraščiuose, laikoma prastu tonu, neišsiauklėjimu, dabar pateko į centrą“, – sako E. Gedgaudas.

– Kas yra kičas?

– Kičas – labai plati sąvoka. Kartais sunku pasakyti, nes jis kažkoks paribio reiškinys, todėl neaišku, ar tai jau kičas, ar dar ne. Be to, kartais matau „įteisinto“ kičo zonų, kaip Kaziuko mugė Vilniuje. Ten kičas visai gerai, jis – savo vietoje. Eini ir žinai, kad ten aptiksi ir jo, ir visai gražių dalykėlių. Bet smagu ir kičą pafotografuoti.

Sakoma, kad pasaulinė kičo sostinė yra Las Vegasas. Ten galima pamatyti Eifelio bokšto ar kitų garsių pasaulio pastatų imitacijų, pagamintų iš neaiškių medžiagų ir nudažytų visiškai jiems nebūdingomis spalvomis. Bet tokia kičo prigimtis ir dėsniai. Disneilendas – taip pat kičo versija. Kičo turi ir Holivudas. Štampuota ir gana greitai pabostanti ir jo produkcija, ir atmosfera pagrindiniame bulvare, nors jis savotiškai spalvingas, jaukus ir teatrališkas. Serialuose kičo bruožas susijęs su nuostata, kad blogi charakteriai nuo gerų labai griežtai atskirti. Blogis nuo gėrio – taip pat. Tai labai aiški ir griežta riba.

Vilniuje yra tokių zonų, kurioms, mano požiūriu, gresia kičas. Tai nesibaigiantys debatai, ką daryti su Lukiškių aikšte. Ne aš vienas labai bijau, kad ten bus padarytas kažkoks patetiškas, patriotinis, sustingęs skulptūrinis spektaklis, kur galima tik ateiti, melstis, pabūti labai susikaupus, labai niūriai, kažką mąstant. Bet tai toks žalias plotas miesto širdyje, kur ir jaunimas turėtų maloniai jaustis. Iš Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokšto skambėtų varpų muzika. Tai būtų gyva, pulsuojanti vieta. O aukos jau ir Aukų gatvėje pagerbtos, pagaliau ant buvusio saugumo pastato cokolio – geresnio paminklo nereikia. Kad ir ką ten statytum, labai sunkiai prisiderintų prie tos aplinkos.

Eidamas nuo Žvėryno centro link, poroje vietų nežiūriu nei į kairę, nei į dešinę. Į dešinę nežiūriu, nes seimūnų bendrabučio nišoje atsiradęs  šv. Kristoforas. Tai toks kičas toks, kurį galima dėti į chrestomatiją. Prieš kiek laiko prieš dabar remontuojamą Mažvydo bibliotekos pagrindinį pastatą atsirado skulptūra „Žinia“. Amžinatilsį skulptorius J. K. Patamsis buvo „apsikrėtęs“ kiču. Jam kitaip neišeidavo. Tos skulptūros niekas nenorėjo, ir staiga ji čia rado vietą. Tad šioje vietoje į kairę nežiūriu. Tai veikia išderinančiai. Neduok dieve, jei Lukiškių aikštė taps tokia vieta, nes tai užkrečiami dalykai.

– Ar kičo nepatenka į įvairius renginius?

– Bijau įvairaus pobūdžio minėjimų. Minėjimui pakanka vieno vakaro, bet ateina kokios didelės metinės, kaip dabar Kristijono Donelaičio. Kiek bus skaitoma, kiek bus kalbama... Beje, jau tai vyksta. Internete vienas žmogus rašo, kad nuėjo kažkur į tualetą ir kabinoje girdi, kaip skaitomas K. Donelaitis. Taigi dabar transliuojamas visuotinai, o paskui – buvęs nebuvęs, galime jį pamiršti. Net K. Donelaitį, kaip ir Vaižgantą ar kitus, reikia ramiai skaityti. Atsiversk kurį žiemos vakarą vieną ar kitą vietą, nelaukdamas jubiliejinių metų, – tada jis bus tikras, tada jis bus tau reikalingas.

Knygas turbūt reikia skaityti sulaukus tam tikro amžiaus. Per anksti perskaitytos knygos ne tik kad nesuvoksi – paaugliui ji gali tapti atgrasi. Nemažai klasikos skaitėme gimnazijoje. O jei dabar vis dėlto ryžtuosi atsiversti, pamatau, kad nieko ten nesuvokiau. Man reikėjo pūdą ar kelis druskos suvalgyti, kad suprasčiau, kokia čia vertybė. O tie minėjimai, metinės, pompastika ir kalbėjimai žmonių, kuriems, tiesą sakant, visiškai tas dalykas netgi nerūpi, tėra kičas. Jie puola į kičinę rolę –va, jis irgi skelbia, jis irgi gerbia... Tokie metai, minėjimai yra duoklės, po kurių galima viską pamiršti – ačiū dievui, praėjo ir galima be to toliau gyventi.

Parodų atidarymai – irgi neduok dieve. Stovi, atsisėsti nėra kur. Kalba vienas po kito. Trumpai kalbėti, pasakyti vieną kitą sakinį pas mus retas moka. Ir net nereaguoja, kad prieš tai kalbėjęs jau tą patį minėjo. Matyt, nesiklausė. Klausytis būna nelengva. Būna, atidaro parodą, o tu eini namo, nes nebeturi jėgų jos apžiūrėti. Norisi ateiti ir viską apžiūrėti ramiai. Parodas žmonės ne itin lanko, tada tu vienas esi ar pora žmonių dar ten slankioja. Ramiai pabūni, ramiai pabendrauji su tuo, ką ta paroda ten pateikia.

Kai nueini į Filharmoniją, atlikėją, apie kurį jau galbūt pasiskaitei internete arba seniau esi girdėjęs, pristato kaip kažkokį naują reiškinį ir dar nuspalvina kaip ypatingą pasaulinio masto įvykį (visi tampa kažkokie ypatingi). Taigi jau prieš koncertą gauni įvertinimą. Bet juk čia mano teisė, kaip priimti. Pagaliau – čia savotiška intriga tam, kas nėra jo girdėjęs. Jei patiks, jei įtrauks, bus galima priimti.

Bet kam iš anksto dėti į lentynėlę? Tiesa, visos lentynėlės būna aukštos – žemesnių nebūna. Arba programėlės filharmonijoje... Bet dabar turbūt visur pasaulyje paplitę visokie superlatyvai, iškrapštyti iš kažkokių recenzijų. Jeigu jie apibūdintų to atlikėjo charakterį, pasakytų, kuo jis skiriasi nuo kitų, kuo jis ypatingas, į ką verta atkreipti dėmesį, būtų įdomu paskaityti. Dabar aš jų paprasčiausiai neskaitau. Paimi į rankas ir jauti, kad čia – makulatūra.

– O klausytojų reakcija nebūna kičinė?

– Čia yra nelaimė, kad netgi po nevykusio koncerto arba spektaklio, kuris jau sugriuvęs iš esmės, kurio reikia neberodyti, visi stojasi plodami. Plojimas atsistojus neteko prasmės. Anksčiau būdavo atsistojama kartą ar du per sezoną, o kartais visai nė sykio. Buvo plojama stovint norint pagerbti ypatingą asmenybę. Dabar ovacija stovint visiškai degradavusi, jos nebėra. [...]

Dar, neduok dieve, užsakomi aplodismentai. Publika pati turi žinoti, kur ir kada ploti, ar ploti iš viso. O komandų „pasitikime aplodismentais“ visai neturėtų būti. Man tai paprasčiausiai nekultūringa. Čia viskas įeina į tokį naują saloniškumą, kai galima įžvelgti ir naujai praturtėjusiųjų gyvenimo būdą: kiek jis diktuoja ir yra paveikus, kiek kiti nori būti panašūs į juos. Kičas bando būti tuo, kuo nėra. Bando sureikšminti tai, kas būtų kažkokia siekiamybė, kuo mes norėtume būti, o nuo autentikos lyg nusigręžia, lyg jos nepastebi. [...]

– Mane stebina suvokėjo fenomenas. Juk mes labai greitai pagauname, kas tikra ir kas ne, kas vaizduoja būti kažkuo ir kas yra iš tikrųjų tas, kas yra. Kodėl tam tikram sluoksniui tas taip imponuoja? Juk jie irgi tai atpažįsta...

– Yra rusiškas posakis „publika yra kvaila, bet ji viską supranta“. Čia daug tiesos, bet stebėdamas dabartinę publiką pradedu abejoti, ką ji supranta ir ko ateina. Ar ji ateina maloniai praleisti laiko ir savęs parodyti, nes pertrauka pasidaro labai svarbi. Ypač bijau koncertų, kur labai aukštos bilietų kainos. Dar patekčiau į juos, įstengčiau gal ir sumokėti, bet bijau, nes žinau, kad tarp simfonijos dalių plos. Tai mane šiurpina. Niekad prie to nepriprasiu – mes iškart save charakterizuojame, patys sau dar kartą parodome, kad esame tokie ir kitokie būti nenorime. Nors įvairiose pasaulio koncertų salėse tai būtų barbarizmo apraiška.

– Kaip atsirado pati kičo sąvoka?

– 1870 m. Miunchene vyko kažkokia paroda ir kažkokiame žurnale įvardijant prastus eksponatus buvo pavartotas žodis „kičas“. Pasirodo, jis atklydęs iš tenykštės žydų kalbėsenos. Tada jis ir prigijo vokiečių kalboje. Iš pradžių buvo taikomas tapybai, paskui ir kitoms sritims nevykusiam darbui apibūdinti.

Dabar matome kičo apraiškas ir kitose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, Vokietijoje soduose pilna dažytų kičinių nykštukų ir t. t. Bet tai privatus dalykas.  Man nemalonu, kai kičas eina į viešumą. Vienas žmogus iš Amerikos atkreipė dėmesį. Jis paklausė – kas čia yra, kodėl ne „pinigai“, o „pinigėliai“, kodėl ne „šaltis“, o „šaltukas“, kodėl „mėsytė“, o ne „mėsa“? Tokios mažybinės, malonybinės formos kalbėseną sukičina. Juk kažkokiam projektui skirti dideli pinigai tikrai nėra „pinigėliai“. [...]

Mane domina tai, kas paprastai nevadinama kiču: socialinis kičas, kičas buityje, kičas žmonių santykiuose, kičas rengiant iškilmes. Tai naujasis saloniškumas, kur labai daug manieringumo. Kičas su manieringumu labai sutaria. Kičas vaizduoja tai, kas jis nėra, ir tada perspaudžia gražumą, išdailą, kuri įgyja kičo savybių. Tai labai skleidžia ir bulvarinės periodikos dvasia,  blizgantys kirpykliniai žurnalai. Vengiu juos ir pavartyti, nes tai irgi išderinantys veiksniai, kurie naikina individualiai išpuoselėtas vertybes. Aš esu aš, kas tinka man, nebūtinai tinka mano draugui.

Dar yra savęs pateikimo, sureikšminimo kičas, ypač kai tai patenka į viešumą – televiziją ar žurnalus. Dabar jau nebesivaržoma apie save kalbėti superlatyvais. Tai, kas buvo gyvenimo marginalijose, pakraščiuose, laikoma prastu tonu, neišsiauklėjimu, dabar pateko į centrą. Panelės ar moterys, jei reikia kalbėti viešumoje ar per radiją, ima kalbėti dirbtiniais lėlių balsais. Arba dažnai per pokalbius girdžiu dirbtinius sugalvotus klausimus – jauti, kad partnerio, su kuriuo kalbamasi, tiesiog nesiklausoma, nereaguojama į tai, ką jis sako. Senovinis operetinis kičas šalia dabartinių apraiškų atrodo labai švelnus.

Vienas tokių pavyzdžių buvo gruodžio 26 d. iš „Siemens“ arenos transliuojamas koncertas „Didžiausia dovana“. Koncerto vedėja peržengė tokias ribas, kad, žiūrėdamas koncertą, jautei, kaip į tave siurbiasi nuodai. Į kairę ir dešinę buvo dalijami epitetai: tas legendinis, anas kultinis, dar kitas charizmatiškas, dar kažkoks – jau ikona. Nežinau, kur tos ribos, kaip tą suklasifikuoja, kaip tą žino. Bet kad ji nė nepataikydama, pro šalį svaidė tuos apibūdinimus. Matyt, visos pastangos suėjo į savęs sureikšminimą ir išdailinimą. Tada ir išvaizda būna kičinė, kai damos sumaišo vakarą su rytu: ryte apsirengusios taip, lyg eitų į vakarinį priėmimą, nors ateina į darbą. Atrodo keistai, bet gal žmonės priprato. Mano jaunystės metais tai būtų palaikyta labai blogu tonu, neišsiauklėjimu, kultūros stoka. O dabar – kasdienybė. [...]

Man daug kas gali nepritarti, gal tai ne kičo apraiška ir reikėtų kitaip įvardinti, bet, kai nueinu į Vytauto Kasiulio galeriją, matau paveikslų, kurie nutapyti pagal šabloną. Jo meistriškumas neabejotinas, ir, pelnęs sėkmę, jis galėjo kartotis – galerijos pirks, tikrai bus norinčių įsigyti tokių paveikslų. Jie neblogi, bet jei būtų vienas kitas... O kai matai vis tą patį, nebelieka kūrybos – ten tik  bedvasio meistriškumo apraiškos, savęs tiražavimas. Ir tada pajunti, kad dingstis, matyt, buvo pinigai.

Kičas graužia tikrąsias vertybes ir įsiskverbia į jų vietą įvairiose srityse. Teko skaityti, kad kai kas kičo apraiška laiko ir neogotiką: gotikos laikai seniai praėję ir neogotika imituoja formas nepagaudama pačios dvasios, pačios esmės. Tada kičinė tampa ir Nikolajaus Čiagino suprojektuota neogotikinė varpinė šalia Šv. Onos bažnyčios. Bet mes prie jos pripratome, o šalia to, kas darosi dabar, ji atrodo švelniau nei kažkada.

Kartais kičą kuria ir perfekcionizmas. Ypač įrašų studijos tai skatina norėdamos, kad būtų atliekama idealiai. Tarkim, pianistas puikiai niuansuoja, groja bet kokiu tempu, viską atlieka švariai, bet dvasios neieškok. Tai ir yra perfekcionizmas. Man rodos, jis susiformavo Amerikoje. Nes tie, kurie dairosi atlikėjų ar dainininkų, pirmiausia žiūri į profesinį meistriškumą, ir tada viskas suabsoliutinama. Gal tai nepriskirtina kičui, bet vis tiek kažkokia bedvasė apraiška, kūrybos priešybė.

– Ar įmanoma kičo išvengti?

– Gyvename kičo apsupti, bet vargu ar gali būti kitaip. Kičo menas vengia konfliktiškumo, sąveikos, priešybių. O kas iš to išeina? Knygos tampa skaitalais – serialų giminaičiais. Tai vadinama masine kultūra, bet ar tie žodžiai dera vienas su kitu? Kai galvojama apie ganėtinai žemą adresato suvokimo lygį, iš noro įtikti tokiam adresatui irgi gaminamas kičas. Ar tai, kas skirta labai žemo išprusimo masėms, galima vadinti kultūra? Čia antikultūra, produkcija. Čia įsigalioja stereotipai, mano minėtos imitacijos, manierizmas ir sentimentalumas.

Kičas – ir pensininkų rašomi bei leidžiami eilėraščiai. Žmogus, apimtas kičinės raiškos, kičinio įkvėpimo, rašo, daro, kažką sukurpia, išleidžia... Žmogaus jausmai – labai sudėtinga, labai slėpininga sąvoka ir imituoti jausmus yra žiauru. Viena yra perfekcionizmas, kuris gali apsieiti be imitavimo, kita – kai perfekcionizmas įsileidžia jausmo imitavimą. Nežinau, kas yra žiauriau: ar kai tu dvasiškai nedalyvauji tame procese, ar kai vaizduoji, kad ten esi, o iš tikrųjų taip nėra.