Į Vingio parką tądien sugūžėjo apie pusantro šimto tūkstančių žmonių. Kaip ir nuotraukoje užfiksuoti žmonės, daugelis čia atėjo savo ausimis išgirsti paslaptį, apie kurią net užsiminti sovietmečiu buvo draudžiama.

Dainuojanti revoliucija prasidėjo anksčiau

Garsi dainininkė Veronika Povilionienė – ta pati moteris, užfiksuota fotografo Zenono Nekrošiaus nuotraukoje. Kaip ji atsidūrė šiame mitinge? Ir kodėl rugpjūčio 23-iąją ji kasmet prisimena su šiurpuliu?

„Mano šeimoje tas sambrūzdis visą laiką buvo, ir tautoje jis buvo, tik gal labiau paslėptas. Mes vaikystėje slapstėmės nuo išvežimo, buvau vaikas dar, tėvukas buvo pasienio policininkas prie Lenkijos sienos, ir mano giminė visi gimę Seinų apskrityje. Bet taip jau išėjo, kad tėvukas Marijampolės apylinkėse slapstėsi, tai vienur, tai kitur, bet likom neišvežti“, – dramatišką vaikystę atsimena V. Povilionienė.

Moteris pasakoja, kad dar gerokai iki Sąjūdžio įsitraukė į taikią Dainuojančią revoliuciją. Folkloro ansambliai pradėjo burtis dar septintajame dešimtmetyje. Niekas tuo metu negalėjo paaiškinti, kodėl jaunimui prisireikė klausytis nepopuliarių lietuviškų dainų ir šokti, atrodytų, senamadiškus šokius, kurių net jų tėvai nebemokėjo. V. Povilionienė atsimena vieną Vasario 16-ąją, kuri sutapo su Užgavėnėmis – smagi persirengėlių kompanija važiavo autobusu ir... pradėjo šokti. Net kaimynai, kurie tapo to liudininkais, stebėjosi, kaip drąsus jaunimas nepabijojo surengti šokių autobuse.

Sovietinė sistema buvo bejėgė prieš didelį jaunų žmonių entuziazmą važinėti po senus kaimus, kalbinti senolius, rinkti senas lietuviškas dainas, o po to paslapčia jų mokytis ir vienu balsu traukti. Žygeiviškas jaunimas važinėdavo į Baltarusiją, į senuosius lietuviškus kaimus, vykdavo ekspedicijos. Veronikos vyras su Kauno žygeiviais lankėsi Voronežo srityje, ten kur buvo tremiami ištisi kaimai 1831 m. sukilimo dalyvių. „Ir nors niekas ten lietuviškai nebekalbėjo, bet visi dar dainavo lietuviškai“, – atsimena pašnekovė.

Vyras – politinis kalinys

V. Povilionienė pasakoja, kad jos aplinkos žmonės domėjosi tautos praeitimi ir tikrąja istorija. Nors oficialiai skelbiamoje Lietuvos istorijoje visą sovietmetį buvo nutylima apie Lietuvos okupaciją nulėmusį Stalino ir Hitlerio slaptą susitarimą, šen bei ten buvo galima nugirsti gandų apie kažin kokį Molotovo–Ribentropo paktą, pasirašytą 1939 m. rugpjūčio 23 dieną. Kai informacija apie šį slaptą susitarimą pateko V. Povilionienės vyrui Vidmantui Povilioniui į rankas, jis nutarė ko nors imtis, kad apie jį sužinotų kuo daugiau žmonių.

Vaikai žinojo kas tai yra Nepriklausomybė ir kai kiti ant eglutės kabindavo žvaigždę, pas mus Trispalvė būdavo, vaikai žinojo jos spalvas ir Lietuvos himną. Turėjom seną patefoną, prisukdavom ir klausydavom to himno.

„Mano vyras politinis kalinys, 1973 m. suimtas už Molotovo–Ribentropo pakto platinimą iš Bostono enciklopedijos”, – dramatišką savo vyro likimą nusako V. Povilionienė. Jos vyras išplatino informaciją apie šį istorinį suokalbį labia paprastai – 1972 m. vasario 16 d. kauniečiai rado savo pašto dėžutėse pogrindinės organizacijos „Jaunoji Lietuva“ atsišaukimus apie Molotovo–Ribentropo paktą.

V. Povilionis buvo apkaltintas Molotovo–Ribentropo pakto išsigalvojimu ir nuteistas kelerius metus kalėti ypatingų valstybinių nusikaltėlių lageriuose. Povilioniams rugpjūčio 23 d. visam gyvenimui įsiminė kaip ypač didelės neteisybės ir jų šeimai padarytos skriaudos diena. 1988 m. kai Lietuvoje sprogo pritvinkęs išsilaisvinimo troškimas ir žmonės pilnutėliais autobusais iš atokiausių kampelių vyko į Sąjūdžio mitingus, Povilioniai negalėjo likti nuošalyje.

Sąjūdį rėmė dainomis

V. Povilionienė prisimena, kaip prasidėjus Sąjūdžiui, pirmuosiuose mitinguose daugelis žmonių skambant lietuviškoms dainoms tik žiopčiodavo arba žodžius skaitydavo iš lapelių. Tačiau jau pirmąją Sąjūdžio vasarą tarytum iš naujo atgimė senosios lietuviškos dainos ir netrukus V. Povilionienei jau pritardavo tūkstantinės minios. „Vaikai žinojo kas tai yra Nepriklausomybė ir kai kiti ant eglutės kabindavo žvaigždę, pas mus Trispalvė būdavo, vaikai žinojo jos spalvas ir Lietuvos himną. Turėjom seną patefoną, prisukdavom ir klausydavom to himno“, – pasakoja ji.

„Mano tėvukas ir seneliai – jie dar tikėjo tuo, kuo jau netikėjo jaunesnės kartos žmonės. Tuo, kad mes būsim laisvi. Mano vyras tikėjo, vaikai tikėjo“, – apie tikėjimą Nepriklausomybe pasakoja dainininkė. Ji atsimena dieną, kai iš mokyklos parėjęs sūnus papasakojo, jog per pamoką reikėjo visiems pasidaryti kepuraites. Kai mokytoja pamačiusi, kokią kepuraitę jis padaręs, liepė tuojau kišti užantin ir niekam nerodyti. „Tai ką tu padarei? – Gedimino stulpus“, – sūnaus atsakymą atsimena V. Povilionienė.

Priešingai nei jos vyras, V. Povilionienė nebuvo aktyvi sąjūdietė, tačiau nepraleisdavo svarbių Sąjūdžio renginių ir akcijų. Prasidėjusį judėjimą ji rėmė savo dainomis. „Kadangi aš buvau dainų užvedėja, tai kur tik eidavome su folkloriniais kolektyvais, eidavome žmones palaikyti. Aš nebuvau Sąjūdžio narė, bet tauta visa eidavo ir vienodai dalyvaudavo. Buvo gražus laikas, nes mano tėvukas dar buvo gyvas ir dar to Atgimimo sulaukė. Man tai buvo didelis dalykas, nes žmonės to atstatymo labai laukė, mano tėvai ir seneliai, jiems tai buvo labai labai svarbu, kad ji, Nepriklausomybė vėl grįžtų“, – artimųjų lūkesčius atsimena dainininkė.

Šiais laikais tokio mitingo nesuorganizuotų

Artėjant 1988 m. rugpjūčio 23 dienai Molotovo–Ribentropo pakto metinėms, Sąjūdžio įvykius akylai sekę žmonės pradėjo šnabždėtis apie planuojamą didelį mitingą, kurio metu planuota pirmą kartą viešai paliesti okupacijos klausimą. Apie mitingą skelbė Sąjūdžio leidžiama nelegali iš rankų į rankas perduodama spauda. Susidomėjimas buvo didžiulis ir mitingo organizatoriai jam kruopščiai rengėsi.

Artūras Skučas, vienas Sąjūdžio aktyvistų, atsimena, jog visi aplinkui suprato, kad tai pirmas kartas po birželio 24 d. mitingo, kada galima laisvai ateiti. „Atsimenu, kad ta mūsų organizacinė grupė net Tautinę giesmę ieškojom, kur padauginti, o po to dalinom prie vartų į Vingio parką – kad kiekvienas žinotų”, – pasakoja A. Skučas.

Į mitingą susirinkusi šimtatūkstantinė minia pranoko visus organizatorių lūkesčius. Vingio parkas buvo pilnut pilnutėlis. Istorikai pabrėžia, kad oficialiai organizuoti tokio masto renginį anais laikais beveik nieko nekainavo. O štai šiais laikais, ambicija  be investicijų organizuoti šimtatūkstantinį renginį prilygtų utopijai. Istorikas Antanas Kulakauskas teigia, jog tuometinėje  sovietinėje sistemoje, kai viskas yra valstybės, mitingą organizuoti buvo daug paprasčiau ir pigiau.

„O dabar tokių mitingų vargu ar suorganizuosi, kas rems dabar? Pavyzdžiui, Plungės gamyklos direktorius ar pavaduotojas su autobusais atvežė žmones ir už tai nei kiek realiai mokėti nereikėjo – susimokėjo iš kokių nors profsąjunginių lėšų“, – pateikia pavyzdį istorikas.

Mitinge, skirtame paminėti slaptųjų Molotovo–Ribentropo pakto protokolų pasirašymo metines, nusprendė dalyvauti ir V. Povilionienė. Į renginį ji atėjo viena, su vėliavėle rankose ir netrukus buvo pastebėta ir įamžinta fotografo Z. Nekrošiaus.

Istorikai apibendrina, kad tuo metu Molotovo–Ribentropo pakto slaptieji protokolai dar buvo ta tema, apie kurią žmonės arba nieko nežinojo, arba aptarinėdavo patyliukais namų virtuvėse.

Taigi, mitingo metu daugelį žmonių užplūdo nenusakomas jaudulys, jiems staiga tartum atsivėrė akys, lyg trūkstama detalė sudėtingoje šalies istorijos dėlionėje pagaliau būtų suradusi savo vietą.

„Kadangi vyras už tai jau buvo nukentėjęs, tai mums tai nebuvo naujiena – tai buvo įprastas dalykas. Žinau, kad kažkada važiuojant taksi, ramdėm mūsų jaunąjį Tautvilą, kai jis pradėjo pasakoti, kad tėvelis sėdėjo kalėjime už Lietuvą“, – pasakoja V. Povilionienė.

Slaptuosiuose sutarties protokoluose, kuriuos Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse pasirašė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos Užsienio reikalų ministrai, Baltijos valstybės buvo padalintos dviejų grobuonių. Istorikas A. Kulakauskas teigia, jog absoliuti dauguma žmonių apie tai nežinojo. „Aš asmeniškai jau žinojau ir buvau skaitęs Pirštinskio knygą, Amerikoje išleistą su slaptaisiais protokolais“, – apie savo pažintį su Paktu pasakoja istorikas.

Istorikai pabrėžia, kad į viešumą iškilęs slaptųjų protokolų pasirašymo faktas Sąjūdžio metais leido Lietuvai svarstyti įvairius scenarijus, kokia linkme galėtų pasisukti santykiai su Sovietų Sąjunga, jei ši pripažintų arba kaip tik kategoriškai neigtų šiuos istorinius faktus. Savo ruožtu, Vakarai į bręstantį konfliktą dar žiūrėjo gana atsargiai. „Vakarai žaidė su Gorbačiovu, jiems svarbiau bendra Perestroikos politika ir tos esamos sistemos Sovietų Sąjungoje išmontavimas negu Baltijos šalių nepriklausomybė“, – teigia A. Kulakauskas.

Pradėjo ryškėti konfliktas

Nors 1988 m. rugpjūčio 23 d. minima kaip pats didžiausias mitingas Lietuvos istorijoje, jo organizatoriai prisimena, kad mitingo tąkart galėjo ir nebūti. Organizuoti masinį renginį Vingio parke ryžtasi iš dalies dėl to, kad priešingu atveju panašų renginį organizuotų kur kas radikalesnių pažiūrų disidentų judėjimas – Lietuvos Laisvės lyga (LLL). Sąjūdis baiminosi, kad santykiai su oficialia valdžia tuomet paaštrėtų ir prasidėjusį Atgimimą būtų bandoma užgniaužti jėga. Artūras Skučas atsimena, jog Lietuvos Laisvės lygos atstovai aiškiai pasakė minėsiantys Molotovo–Ribentropo paktą, taigi ir Sąjūdžiui neliko kito pasirinkimo.

Tas amžinas skundimasis, kad čia labai blogai… Tai jei taip blogai, tai ubagai važinėja džipais Lietuvoje.

Vytautas Bogušis, vienas Laisvės lygos lyderių, atsimena, jog Sąjūdis susitiko su tuometiniu LSSR KGB pirmininku Giedriumi Eismontu. Pastarasis Sąjūdžio atstovams įrodinėjo, kad V. Bogušis, Antanas Terleckas, Romualdas Ragaišis, Algimantas Andreika nori atstatyti Lietuvą su 1938 m. Konstitucija, atsiskirti nuo SSRS, atkurti buržuazinę Lietuvą, tai yra padaryti tai, kas anot KGB pirmininko, visiškai neįmanoma. Eismontas reikalavo, kad Sąjūdis atsiribotų ir atsisakytų bendradarbiavimo su LLL. „Sąjūdis sugalvojo daryti mitingą Vingio parke. Mes susitikome už scenos ir susitarėme, sutikome už mitingą Vingio parke su sąlyga, kad vienam iš mūsų bus leista pasisakyti, tai yra A. Terleckui nuo LLL ir Robertui Grigui nuo Katalikų Bažnyčios“, – apie susitarimą taro LLL ir Sąjūdžio pasakoja disidentas.

Tačiau LLL narių kruopščiai paruoštos kalbos liko nepasakytos, prie mikrofonų jų niekas neprileido. Nors susirinkusiems žmonėms mitingas atrodė gražus ir sklandus, jo užkulisiuose įsižiebė konfliktas tarp radikalių disidentų judėjimo LLL ir nuosaikesnės taktikos besilaikiusio Sąjūdžio.

A. Skučas atsimena, jog Sąjūdžio pasirinkimas atitolti nuo LLL, buvo sutiktas nevienareikšmiškai. „Mano pozicija buvo, kad mes turime eiti kartu su tauta. Ir Laisvės lyga buvo tautos dalis, o ne kas kita. Tai buvo disidentai, dauguma mano draugų. Aš vienas iš nedaugelio Iniciatyvinėje grupėje buvau, kurie nuo jaunystės palaikė ryšius su LLL. Sąjūdžio Iniciatyvinei grupei norėjau pasakyti, kad mes turime eiti su visais, o ne kažkokioje salėje užsidaryti ir kažką diskutuoti, moksliškai įrodinėti”, – pasakoja Sąjūdžio veikėjas.

Darbas ir daina

1988 m. rugpjūčio 23-iosios mitingą stebėjusi V. Povilionienė prisimena, kad jai labiausiai įstrigusios atviros poetų ir rašytojų kalbos. Sąjūdžio lyderiai kalbėjo atvirai, aštriai ir įdomiai. O mitinge dalyvavę žmonės iš visos Lietuvos į namus tądien grįžo jau truputį kitokie.

„Tai buvo tokios kalbos, kurių mes buvom pasiilgę viešai. Neviešai daug kas taip kalbėjo, o viešai... Vien tas garsusis Gedos eilėraštis: „Tą vakarą / Besėdint ant slenkančiosios kopos / Siūbavo marių bangos / Staiga širdis kažko susopo / Pasijutau kaip niekad / Žmogum iš Lietuvos“, – įspūdį padariusį eilėraštį atsimena V. Povilionienė.

Šiandien garsiausia lietuvių liaudies dainų atlikėja augina anūkus, toliau puoselėja senąją šalies kultūrą ir nepaliauja dainuoti. Ji pasakoja kad Nepriklausomybė kiekvienam iš mūsų padovanojo dar daugiau galimybių nuveikti šiame pasaulyje ką nors įdomaus. Visgi tikėjimo tautos ateitimi ir neribotomis kiekvieno žmogaus galimybėmis V. Povilionienė kaip ir Sąjūdžio metais semiasi neišsenkančiame Lietuvos paveldo aruode.

„Tas amžinas skundimasis, kad čia labai blogai… Tai jei taip blogai, tai ubagai važinėja džipais Lietuvoje. Dabar apie darbą šnekama kaip apie prievolę. Jaunimui dabar labai svarbu, kad nereikėtų dirbti, kad būtų daug atostogų ir daug pinigų – neišeis taip gyventi. Daug kalbėjau su senais žmonėmis, tai jie sakydavo, kad darbas tai malda. O daina tai yra visas gyvenimas. Tai du žodžiai, kurie daug pasako ir kuriais mes atėjom iki Sąjūdžio”, – dalinasi išmintimi dainininkė V. Povilionienė.