Lietuviškai tapatybei būdingas istorizmas, užgožiantis šiuolaikinius kultūrinius pasiekimus, tapo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusio "Donskiškųjų pokalbių" ciklo susitikimo tema.

Faktai – stipriau už reklamą

Pokalbio vedėja, bibliotekos Informacijos skyriaus darbuotoja Vilija Baublytė priminė "Donskiškuosiuose pokalbiuose" girdėtą apibūdinimą, kad patriotas yra žmogus, kuris privačiuose pokalbiuose didžiuojasi savo tėvyne, bet neleidžia sau viešų liaupsių iš tribūnos.

"Kai dalyvauji geros parodos iš Lietuvos atidaryme ar kai atidarai koncertą kartu su UNESCO generaline direktore iš Lietuvos ir girdi ovacijas, tai, manau, kad patriotizmas lieka kažkur tarp eilučių. Tiesiog didžiuojiesi savo valstybe ir tais atstovais, kurie tikrai diplomatams leidžia vaikščioti pakelta galva. Ir nereikia dirbtinai reklamuotis ar per prievartą sakyti: "Kokia puiki, kokia šviesi, kokie puikūs žmonės, kaip remiame kultūrą." Tai būdingiau nelaisvoms šalims, į kurias žiūrima įtartinai ir kurių diplomatai turi labai pasismailinti liežuvius dangstydami tam tikrus dalykus, bet jeigu esi iš laisvos, demokratiškos šalies, kai kurie faktai turėtų patys byloti ir tada patriotizmo ir, ką jau kalbėti, nacionalizmo diskursas pasimeta kažkur tarp eilučių", – įspūdžiais dalijosi diplomatas.

Jeigu esi iš laisvos, demokratiškos šalies, kai kurie faktai turėtų patys byloti ir tada patriotizmo ir, ką jau kalbėti, nacionalizmo diskursas pasimeta kažkur tarp eilučių.

Diskusijų spąstai

Kaip lietuviai save suvokia gyvendami savo valstybėje? V.Baublytė paminėjo "Donskiškuosiuose pokalbiuose" politologės sociologės Irminos Matonytės pristatytą tyrimą, iliustruojantį lietuvių tapatybės tendencijas, skaičiais. Mokslininkė teigia, kad pavojingai daug elito ir plačiosios visuomenės remiasi istorija ir išsivadavimo kovomis. Kitaip tariant, pagrindinis tapatybės elementas per keliasdešimt metų nuo nepriklausomybės atgavimo vis dar išlieka gyvas kovų ir negyjančių istorinių žaizdų atminimas, kartais, atrodo, netgi sąmoningai puoselėjamas.

"Ar ne per daug to istoriškumo lietuvių tapatybėje, ar ne per daug jis skatinamas? Ta kultūrinė dimensija, kurią jūs taip gražiai pristatėte, lyg ir lieka elito susibūrimuose, tarptautiniuose diplomatiniuose formatuose. O čia žmonės didžiuojasi savo šlovinga praeitimi, išsivadavimo kovomis, sportu – taip pat dviprasmiškas dalykas. Ar nereikėtų dėl to sunerimti?" – klausė pašnekovė.

A.Gelūnas pareiškė, kad šiek tiek juokaudamas, šiek tiek rimtai norėtų pradėti nuo sporto. Jis prisiminė Leonidą Donskį, kuris žavėjosi futbolu, imtynėmis ir savo "Pilietiškumo vadovėlyje" sportą pateikė kaip šiuolaikinį pavyzdį, kur dar galioja taisyklės ir objektyvumas, nes filosofas kalba ir apie netikras žinias, netikras žvaigždes, apie tariamą tikrovę, apie dirbtinai sukuriamas sensacijas, įvykius ir žmones, kurie tarsi neturėtų tapti žymūs, bet jie tampa žymūs. "Įsivaizduokite, jeigu krepšinyje arba futbole nebūtų taisyklių ir pergalė sportininkui būtų priskiriama tiktai pagal publikos balsavimą", – bičiulio žodžius priminė A.Gelūnas. Paradoksas, bet sportas tampa tam tikru objektyvumo kriterijumi, kai galioja labai aiškios taisyklės ir profesionalo pasiekimai. L.Donskio žodžiais, politikoje, iš dalies populiariojoje kultūroje ir daug kur kitur matome tam tikrus išskydusius kriterijus.

Pralaimėta dvikova su laiku

"Reikalas tas, kad Lietuvos valstybė dar gana jauna ir per šiuos 28  metus turbūt nepakako laiko išsiaiškinti įvairių tapatybės formavimosi aspektų ir kai kurių itin skaudžių faktų, tai yra holokausto ir pokario rezistencijos. Matome daugybę provokacijų šitoje srityje, mėginimų perrašyti istoriją taip, kaip patogiau, bandymų primesti iš išorės, iš nedraugiškų valstybių istorijos vertinimo būdus. Tad šitoje plotmėje, kalbant apie istoriją, nieko stebėtina, kad mes vis dar galynėjamės su penktojo šeštojo dešimtmečių mūsų valstybės istorijos įvykiais ir bandome atsakyti į įvairius klausimus: ar tas žmogus yra herojus, ar nėra, ar jis yra nusikaltėlis, ar didvyris", – samprotavo A.Gelūnas.

Filosofo nuomone, susitelkimas į praeitį, visiškai nuvertinant dabarties pasiekimus, nuvertinant kultūrą ir tuos pačius sportininkus, tarptautinius laurus skinančius mokslininkus, kalbėjimas vien apie istoriją atskleidžia gana skurdų horizontą.

"Daugybė žmonių ir šiandien deda pastangas į kultūrą, mokslą, verslą, valstybės kūrimą, diplomatiją, sportą... Bet jų pergalės ir šitie džiugūs laimėjimai tarsi nugulami šešėlio ir nustumiami šiek tiek į šoną, todėl, kad diduma mūsų visuomenės reiškia didelį nepasitenkinimą dabartine savo būkle. Tada turbūt saugiau yra kalbėti apie kančias, praeities laimėjimus, išsivadavimą, ištakas – apie šventus dalykus, kurie tikrai mus sukūrė. Be Sąjūdžio nebūtų Lietuvos – tą suvokia visi", – mano A.Gelūnas.

Situacijos unikalumas

Diskusijos moderatorei V.Baublytei pasiteiravus, ar, pavyzdžiui, Prancūzijoje žmonės viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje taip pat diskutuojama tapatybės tema, ar tapatybės paieškos – nesibaigianti išskirtinė lietuvių tema, A.Gelūnas atkreipė dėmesį, kad nuo Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikų retos buvusios situacijos, kai prancūzams būtų tekę įrodinėti, kas jie tokie yra. Trumpas nacių okupacijos ir skausmingo Viši režimo laikotarpis turbūt taip pat nedaug turėjo įtakos jų tapatybės pokyčiams.

Prancūzijoje diskutuojama apie islamą, imigraciją, vyksta apklausos, ar piliečiai jaučia, kiek jų visuomenėje yra imigrantų? Prancūzijoje gyvena apie 9 proc. imigrantų, bet piliečiams atrodo, kad jų yra 18 ar 20 proc. Vyksta aštrių diskusijų dėl vienos lyties santuokų ir įsivaikinimo, vieną dieną – viena demonstracija, kitą dieną – kita.

"Prancūzai aistringai diskutuoja šiais svarbiais šiuolaikinei valstybei kylančiais klausimais ir turbūt nereikia turėti iliuzijų, kad tapatybė duota kartą ir visiems laikams, kad ramiai ją galima padėti ant stalo ir pasakyti: štai koks yra prancūzas, vokietis ar italas, manau, kad tapatybė nuolat šiek tiek transformuojasi, pasaulis juda", – sakė filosofas.

Su klimato kaita ar demokratiniais iššūkiais ir kovomis susijęs akivaizdus tautų persikraustymas keičia Europos visuomenės struktūrą ir kartu klausimus ir atsakymus dėl tapatybės.

"Prancūzai yra tauta, kuri mėgsta diskutuoti, vertina žodingumą, įmantrų, mokslingą intelektualų žodį, sakyčiau, daug labiau negu lietuviai, ten tų diskusijų yra begalės ir gebančiųjų labai įdomiai diskutuoti taip pat labai daug. Aišku, dabartinė Prancūzijos visuomenės būklė, kartu ir tapatybės iššūkiai nuolat aptariami, bet jų šiek tiek kitoks vaidmuo, pozicija, nes prancūzai nepatiria nuolatinio geopolitinio iššūkio, kuris gresia mūsų regiono valstybėms. Jie nesako, kad jeigu šiandien Krymas, rytoj galbūt Baltijos šalys. Per pastaruosius 200 metų mes buvome šešis kartus okupuoti, jie to nepatyrė", – anot A.Gelūno, egzistenciniai iššūkiai ir valstybės raidos bendras suvokimas Prancūzijoje ir Lietuvoje skiriasi.