Kultūros ministras net buvo išsikvietęs Kultūros paveldo departamento vadovą pasitarti, ką daryti, kad tik medžiai išliktų. Kultūros paveldo departamento vadovas Vidmantas Bezaras teigė, kad radus tinkamus sprendimus, tikrai būtų galima išsaugoti dalį medžių, nepakenkiant nei paveldui, nei visuomenės interesui.

– Na, tokio turbūt gilesnio tyrimo nebuvo. Tam, kad ištirtume, reikėtų gerokai nuardyti dabar esančius atitvarus arba dalį laikančios sienelės. Mes turime tik arboristo išvadą, kuri buvo pateikta, apie medžio būklę ir jų ateitį. O Kultūros paveldo registre medžiai arba kiti užaugę želdiniai nėra įtraukti kaip vertingoji savybė. Tai Kultūros paveldo departamentas tuo klausimu sprendimo nepriima. Tik buvo priimtas sprendimas suteikti leidimą vykdyti tvarkybos darbus ir pritarta statybos darbams, o želdynų klausimas yra paliktas spręsti savivaldybei. Dabar turbūt ir vyksta diskusija, dar ieškoma papildomos medžiagos, ar tie želdiniai galėtų būti įtraukti kaip vertingoji pastato komplekso arba Vilniaus senamiesčio savybė. Tai ta vieta yra jautri – Senamiesčio, Naujamiesčio riba. Ir žiūrint į Basanavičiaus g. išklotinę, tas žalias, iškilęs kalnelis turi tiek estetinę, tiek urbanistinę vertę, tai visiems žmonėms brangi, svarbi vieta.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Įpykusi visuomenė visų pirmiausia žiūri į tai, ką daro savivaldybė. Savivaldybė vienaip komentuoja, kiti kitaip komentuoja. Bet kai kuri visuomenės dalis atsisuka ir į Kultūros paveldo departamentą ir klausia, ar tikrai jūsų išduotas dokumentas galėjo staiga jiems atrišti rankas kirsti tuos medžius?

Klimato kaitos ir kiti faktoriai verčia, kad žalumos mieste būtų daug daugiau. Tuo keliu ir einame. Želdinių buvimas kultūros paveldui nemaišo – sukuria tam tikrą vertę miesto urbanistinei struktūrai.

– Pagrindinis dokumentas turbūt yra vertinimo tarybos aktas, kuriame išdėliota, kas yra saugotina, ir juo remiantis, mūsų teritorinis padalinys, Vilniaus skyrius, išduoda arba neišduoda leidimo. Turbūt daugiau nei du metus projektas buvo atmestas dėl techninių ar architektūrinių sprendimų. Ten buvo žymiai didesnis statinys, numatytas viršuje, tokia pavėsinė ir panašiai. Ir tarp 2018 ir 2021 m. vyko susirašinėjimas, projekto keitimas, kol buvo priimtas sprendimas – pritarta tik mažai laiptų aikštelei. Apie želdinius šitoje vietoje nekalbame. Apie želdinius reikėjo pagalvoti gerokai anksčiau. Ir Vilniaus savivaldybė, turbūt kaip ir daugelis kitų, turi inventorizaciją ir, atsižvelgiant į tų želdinių inventorizaciją, reikia priimti sprendimą. Jeigu leidžiama praplėsti požeminę dalį, tada, aišku, be galo sunku išsaugoti želdinius. Bet jeigu atsitrauki du ar tris metrus, tai tada gali išsaugoti tris, keturis ar penkis medžius – tai yra daugiau kaip pusė visų šitų medžių. O kitiems reikėtų pasiūlyti kitokį sprendimą. Dabar yra kontineirinės įleidžiamos sistemos, kad ir medžiai, kurie paauginti 15–20 metų su apvaliu šaknų gumulu, nesiplečiant tos šaknys agresyviai nesiskverbia. Ir tai galima pilnai atkurti. Po kokių 10 metų mes turėsime žymiai gražesnę ir sutvarkytą vietą. Ir aš ne kartą kalbu, kad tame pirminiame projekte, kai 1900-aisiais matėme pirmines nuotraukas ar atvirutes, jose aikštelė nėra apželdinta, bet Mindaugo g., Basanavičiaus g. turi tankų želdinių tinklą.

Aišku, gyvenimas pasikeitė, dabar žmonėms reikia daug daugiau žalios erdvės. Klimato kaitos ir kiti faktoriai verčia, kad žalumos mieste būtų daug daugiau. Tuo keliu ir einame. Želdinių buvimas kultūros paveldui nemaišo – sukuria tam tikrą vertę miesto urbanistinei struktūrai. Bet šituo atveju ir pakalbinus senuosius mūsų restauratorius, architektūros žinovus, daugelis sako, kad šituo atveju reikia priimti tam tikrus sprendimus – kažką išimti, bet paskui galima ir papildyti kitomis rūšimis, gal labiau pritaikytomis augti ten, ne tokiomis aukštomis, kad nepasiektų pastato trečio ar ketvirto aukšto ir t. t. Tai tiesiog yra sutarimo reikalas. Mes, projekto vykdytojai, išdėstėm savo pasiūlymus, kokie jie galėtų būti. Kaip sakau, dabar dar renkam istorinę medžiagą, kad papildytume mūsų vertingąsias savybes, ir pilnai surinkę, tą galėsime padaryti. Medžius matome pasirodančius nuotraukose apie 1700 m., tai nėra tas istorinis laikas, kuomet buvo projektuojamas ir statomas pastatas.

– Jeigu kalbėtume konkrečiai, skirti leidimą medžiams yra savivaldybės kompetencija. Ar jūs nesijaučiate savotiškais atpirkimo ožiais, kurie prieš savo valią buvo įtraukti į štai tokį konfliktą ir į pasitarimus su kultūros ministru, kaip reikėtų spręsti šią situaciją? Kaip jūs matytumėt, ar yra kažkoks būdas išeiti iš šios situacijos, kad ir vilkas liktų sotus, ir avelės sveikos?

– Tas įtraukimas ar dabar sukilęs ažiotažas yra normali mūsų departamento darbo būklė. Tenka labai dažnai diskutuoti ir kartais kovoti dėl kiekvieno medžio, ir siūlyti siūlymus. Aš tikrai čia nematau jokios tragedijos. Pirmadienį susėdus pasikalbėti, mūsų visi darbuotojai išsirikiavo pagrindines problemas ir sako, mes apie šitą kalbame pirmiausia, kai jo reikšmė gal būtų trečia, yra žymiai svarbesnių ir sunkiau išsprendžiamų dalykų. O čia yra vystytojo, savivaldybės, visuomenės ir mūsų, tame tarpe, sutarimas. Mūsų tikslas yra, kad begriūnanti Basanavičiaus g. pusės sienelė būtų sutvarkyta, vystytojas, aišku, nori įgyvendinti savo komercinius tikslus, bet kažkam yra ribos, tai to susitarimo tikrai reikia.