Surimtėję moksleivių veidai, degančios žvakutės ir tyli laisvės dvasia vakar plazdeno Vilniaus mokyk-lose – mokiniai rinkosi į gyvos istorijos pamoką.

Vilniaus Užupio gimnazijos moksleiviai penktadienį į pamokas rinkosi kiek pritilę, beveik nesigirdėjo nenuoramoms gimnazistams būdingų pokštų, erzelio, šurmulio. Tamsiuose gimnazijos klasių languose išrikiuotos žvakelės lygiai 8 val. ryto, tik prasidėjus pirmai pamokai, buvo uždegtos, o pamokos prasidėjo tylos ir susikaupimo minutėmis.

Atvykus į gimnaziją pasitiko ryto tamsoje plevėsuojanti Lietuvos vėliava su gedulo kaspinais.
„Šarūnai, padėk pritaisyti muzikos centrą, norime paleisti šiek tiek muzikos. Tik 8 val. ją reikės išjungti“, – nugirdome su kolega fotografu mokytoją kreipiantis į skubantį pro šalį gimnazistą.
„Žinoma, mokytoja, būtinai padėsiu. Gal ir jūs man kada kokį dešimtuką už paslaugą mieliau parašysite“, – šiltai šypsodamasis į mokytojos prašymą atsiliepė gimnazistas. Gimnazijos koridoriuose tyliai suskambėjo Eurikos Masytės dainuojama „Laisvė“.
Kaip sakė Užupio gimnazijos direktorius Vladas Malcevičius, penktadienio pamokas visi mokytojai pradėjo pasakojimu apie Lietuvos laisvės kovas 1991 metų sausio 13-ąją. „Mūsų vaikai šios datos svarbą puikiai suvokia, jiems tai nėra tik formalus paminėjimas“, – patikino Užupio gimnazijos vadovas.

Istorija – prisiminimuose

Į vyresniojo istorijos mokytojo Roberto Ramanausko klasę sugužėję pirmos gimnazijos klasės gimnazistai – penkiolikmečiai, šešiolikmečiai – tyliai sėdosi į neįprastai pasieniais sustatytus mokyklos suolus ir rimtais veidais laukė pirmos pamokos.
„Istorikai ginčijasi: nuo kada istorija jau tampa istorija. Egzistuoja susitarimas, kad 50 metų senumo įvykiai – dar ne istorija. Tačiau visada istoriškumas priklauso nuo to, ar minimi įvykiai yra išties svarbūs, kokį vaidmenį jie suvaidino tautų, pasaulio istorijoje.
Žvelgiant formaliai ir iš istorinio laiko distancijos, Lietuvos nepriklausomybės kovų įvykiai, vykę prieš 17 metų, dar netapo istorija, bet pagal svarbą Lietuvai juos neginčijamai galima statyti šalia Lietuvos krikšto, Žalgirio mūšio ar nepriklausomybės kovų 1918–1920 metais“, – pamoką pradėjo R.Ramanauskas.
Istorijos mokytojui svarbu savo mokinius priartinti prie įvykių, kurių šie patys neatsimena, tačiau tie įvykiai gyvi paties mokytojo ir mokinių tėvų atmintyje.
„Jie gimė iš tiesų ypatingu metu. Ko gero, šie gimnazistai yra pirmieji ir tikrieji laisvos Antrosios Lietuvos Respublikos piliečiai. Mano tikslas, kad jie pajustų, ką išgyveno jų tėvai, artimieji, kokie laiko ženklai lydėjo jų atėjimą į pasaulį“, – prieš pamoką sakė istorijos mokytojas.

Ta pati lemtinga data

Per istorijos pamoką gimnazistai sužinojo, kad sausio 13-ąją, tik gerokai anksčiau –po 1863–1864 m. sukilimo – Vilniaus generalgubernatorius įvedė barbarišką įstatymą, draudžiantį lietuvišką spaudą. Šis lietuviškos spaudos draudimo įsakas buvo pasirašytas būtent sausio 13 dieną.
„Simboliška, juk abi šios datos susijusios su Lietuvos laisvės troškimu, tautos skausmu, netektimis ir išbandymais. Tai juodos datos, bet būtent jos vedė į tautos atbudimą, kovą už laisvę ir siekį būti lygiai su kitomis tautomis ir valstybėmis“, – sakė R.Ramanauskas.
Loreta Deveikytė, 15-metė gimnazistė, sakė, kad jai sausio 13-oji yra daug gyvesnis dalykas nei vien istorija, kurios reikia mokytis.
„Mano tėveliai tai patyrė, išgyveno, todėl ir manyje tai gyva. Dar ilgokai reikės palaukti, kol šios kovos už Lietuvos nepriklausomybę taps tiesiog istorija. Man tai yra artima“, – sakė Loreta.
Jos bendraklasė pasakojo, kad jos tėvelis per sausio įvykius dirbo greitosios medicinos pagalbos gydytoju: „Tėtis sakė, kad žmonės tada buvo ne tik sužeisti, bet ir labai išsigandę. Pasakojo, kad nors kai kurie kareiviai šaudė tuščiais šoviniais arba į žemę po žmonių kojomis, žmonės patyrė šoką. Nuo šūvių garso.“

Prisiminė žuvusiuosius

Vilniaus Lazdynų Sausio 13-osios vardo mokykloje, kurios trys mokiniai ir dviejų moksleivių tėvai žuvo per 1991 metų sausio 13-osios įvykius, pirmoji pamoka taip pat buvo skirta atminti ir pagerbti Lietuvos nepriklausomybės kovų aukoms. Mokyklos langus nušvietė uždegtos žvakutės – taip moksleiviai su mokytojais prisidėjo prie akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“.
Kaip sakė šios mokyklos socialinė pedagogė Giedrė Krisikaitienė, šiemet mokykloje tvyrojo ypatinga susikaupimo, rimties ir žuvusiųjų atminimo dvasia. „Iš tiesų neatsimenu kito atvejo, kad mokykloje būtų tokia pakili ir dvasinga atmosfera. Ji buvo išskirtinė“, – sakė socialinė pedagogė.
Tradiciškai po pamokų vaikai susirinko į aktų salę, dalis moksleivių nuskubėjo prie televizijos bokšto, kur žuvo buvę jų mokyklos mokiniai. Žuvusiesiems nepriklausomybės kovotojams atminti mokiniai parengė muzikinę-poetinę kompoziciją, buvo rodomi dokumentiniai to meto kadrai, kartu su moksleiviais dainavo Lazdynų seniūnijos senjorų choras.
1991 m. sausį Lazdynų mokykla neteko dviejų savo buvusių moksleivių Rolando Jankausko, Vido Matulevičiaus ir tuo metu abituriento Igno Šimulionio. Taip pat prieš 17 metų žuvo ir du šios mokyklos mokinukų tėvai – Apolinaras Povilaitis ir Vytautas Vaitkus.