Kauno simboliais laikyti restoranai „Tulpė“, „Metropolis“ „Orbita“, „Žalias kalnas“, „Jaunimo kavinė“ išnyko, bet legendos gyvos muzikantų atmintyje. Jie sako, kad sunaikinus šiuos restoranus Kaunas prarado savastį.

Prisiminimus įamžintų leidinyje

Į Kauno rotušę sugužėjo kone pusšimtis vyrų ir kelios moterys. Prieš 30–50 metų kauniečiai juos gerai pažinojo – tai buvo scenos žvaigždės.

„Tai instrumentinės muzikos atstovai, kurie grojo ir kavinėse, ir kartu profesionaliuose estradiniuose orkestruose: “Oktavoje„, Juozo Tiškaus ansamblyje, aukštųjų mokyklų, įmonių orkestruose ar savo suburtose grupėse“, – pristatė Kauno ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius, pats buvęs vienas tų muzikantų.

„Jie buvo labai gero lygio muzikantai. Darbas kavinėse būdavo papildomas uždarbis. Meną parodydavo konkursuose“, – kalbėjo K.Ignatavičius apie legendinę gvardiją.

Jis su keliais bičiuliais sumanė dar bent vieną kitą kartą surinkti šiuos muzikantus, kad jie pabendrautų, pasidalytų prisiminimais, nuotraukomis, informacija apie anuos laikus.

„Galėtų išeiti kažkoks leidinys, atsirasti ekspozicija miesto muziejuje – juk tai Kauno muzikos istorijos dalis!“ – nedvejoja K.Ignatavičius.

Jis pamena, kad „Metropolyje“, „Tulpėje“, „Orbitoje“, „Jaunimo kavinėje“, „Gildijoje“, „Žaliame kalne“ vakarus praleisdavo didelė dalis Kauno inteligentijos.

„Vakarus užpildydavo gera muzika, geri orkestrai, ansambliai, apie kuriuos dabar niekas nekalba. Norisi prikelti juos iš užmaršties“, – teigė vienas iš susibūrimo iniciatorių.

Muzikuoti liko vienetai

K.Ignatavičius liūdnai prisimena, kad gyva muzika Kauno restoranuose nutilo tada, kai ją išstūmė įrašai, fonogramos, didžėjai. Mat gyvą orkestrą išlaikyti brangiau. Vos vienas kitas muzikantas, pavyzdžiui, Arvydas Jofė, Vladimiras Tėluchinas, tęsė karjerą ir groja iki šių dienų.

Romualdas Grabštas, grodavęs „Tulpės“ ansamblyje, vėliau įkūrė „Kauno bigbendą“ – vienintelį profesionalų Lietuvoje džiazo orkestrą. Daugelis kitų atlikėjų rinkosi kitas specialybes.

K.Ignatavičius, prieš pašaukiamas tarnauti į sovietų kariuomenę ir po sugrįžimo, gitara grodavo įvairiose kavinėse. „Vėliau sukūriau bigbito ansamblį “Aitvarai„, po to – džiazroko ansamblį “Versmės„. Kavinėse nebegrojau, mes koncertuodavome“, – pasakojo K.Ignatavičius, tuomet svajojęs apie architekto karjerą.

Didžiausias viršininkas – durininkas

Kauno restoranų muzikantai pradžiugindavo publiką vakarietiškais kūriniais. „Instrumentinius, džiazo kūrinius užsirašydavome klausydamiesi kokio nors užsienio radijo, pavyzdžiui, Liuksemburgo“, – šypsojosi K.Ignatavičius, daugiausia grojęs „Jaunimo kavinėje“ (buvusiame „Versalyje“ – red. past.), kur iki šių dienų yra išlikęs grindyse besisukantis ratas.

„Muzikantai turėjo galimybę ratą paleisti ir sustabdyti. Kai jis pradėdavo suktis, šokėjų poros susiūbuodavo, vos nenugriūdavo. Taip žaisdavome“, – juokėsi pašnekovas.

Patekti į kavines nebuvo lengva. „Būdavo durininkai, kurie uždarbiaudami spręsdavo, ką įleisti, ką ne. Jie sakydavo: “vietų nietu„ (liet. – nėra). Kas parodydavo banknotą, patekdavo“, – pasakojo tuometis kavinių muzikantas.

Gaila sunaikintų legendų

Restoranų publika, pasak ano meto liudytojų, būdavo kultūringa. Vyrai – su kaklaraiščiais, moterys – su šukuosenomis, pasipuošusios.

Groti pradėdavo nuo 20 valandos, atlikėjai scenoje pasirodydavo keturis kartus po 45 minutes.

Apie 22–23 valandą, prisimena K.Ignatavičius, prasidėdavo vakaro programos – su muzikantų, dainininkų, šokėjų pasirodymais. Jo tikinimu, Kaune buvo geriausios programos Lietuvoje.

„Dabar Kaune yra daug jaukių, nedidelių kavinių, tačiau jos labai skiriasi nuo sovietinių laikų miesto restoranų. Nebeliko prabangos – gyvos muzikos, vyksta tik pavieniai pasirodymai. Anuomet muzikantai uždirbdavo nedaug, bet grodavo gyvai ir kasdien“, – pastebėjo K.Ignatavičius.

Jis neslepia – praeinant pro legendinių kavinių pastatus, ypač sunaikintą „Tulpės“ restoraną, apninka nostalgija.

„Bet mano nostalgija – su viltimi, – kalbėjo buvęs gitaros virtuozas. – “Jaunimo kavinė„, kuri paskui pervardyta į “Vakarą„, yra išsaugojusi seną interjerą. Vis galvoju, kad reikia suorganizuoti miesto menininkus, kreiptis į savininkus, kad kavinę atkurtų. Lankytojų tikrai būtų. Ateičiau retkarčiais pagroti. Ir kiti ano meto muzikantai ateitų.“

Savotiški disidentai

Vienas tų, kurie mielai sugrįžtų į „Jaunimo kavinę“ – Rimvydas Palys. Nedaug kas žino, kad šis architektas prieš kelis dešimtmečius muzika tirpdė klausytojų širdis, buvo ansamblio „Oktava“ narys.

Jis buvo baigęs muzikos mokyklą, grojo violončele, bet vėliau įsimylėjo kitą instrumentą – kontrabosą. Už grojimą kavinėse uždarbis būdavo simboliškas, tačiau traukė pats procesas, atmosfera. Be to, ansamblis koncertuodavo kituose miestuose ir kitose respublikose, dalyvaudavo konkursuose.

„Nebuvo jokio popso – grodavome džiazą. Norint groti tokią muziką, reikėjo turėti puikią klausą, gerą ritmo pojūtį ir būti tikru virtuozu. Manau, mes buvome disidentai. Komunistinė valdžia draudė amerikonišką džiazą, o mes jį grojome, per jėgą prastumdavome. Mūsų muzikinė veikla buvo pirmieji revoliuciniai žingsniai“, – įsitikinęs R.Palys.

Vėl apkabina kontrabosą

Tiesa, po kurio laiko muziką R.Palys metė, kaip pats sako, dėl pakitusios mados muzikoje. „Nepatiko atėjusi kaimiška, provinciali estrada, negalėjau to groti“, – pridūrė architektas.

Neseniai jis atgavo rotušės bokšte gulėjusį savo instrumentą ir maždaug po trijų dešimtmečių pertraukos jau galvoja vėl kada nors suvirpinti jo stygas.

„Šiek tiek paremontuosiu instrumentą ir bandysiu džiazuoti – grosiu mažiukus džiaziukus“, – neabejoja R.Palys. Jei bus galimybė, jis gros anuometėse kavinėse ar jų prieigose.

Kol užkalė „Orbitą“

Vienas iš entuziastų, subūrusių praėjusio šimtmečio Kauno muzikantus, Jonas Snieška, mokėsi groti įvairiais instrumentais, dar besimokydamas mokykloje jis uždarbiavo grodamas šokiuose.

„Neturėjau itin geros klausos, tad pasirinkau būgnus“, – kritiškai save pristatė muzikantas, iš to duoną valgęs kelis dešimtmečius.

„Grojau iki 1988 m., kol buvo užkaltos “Orbitos„ durys. Teko dirbti “Oktavoje„, ir R.Grabšto ansamblyje prie Radijo komiteto“, – buvusias darbovietes prisiminė muzikantas.

Po to jis graibstė įvairiausius su muzika nesusijusius darbus. Dabar J.Snieška būgnus ir lėkštes prakalbina nebent savo malonumui.

Kaunas – džiazo lopšys

J.Snieškai, kaip ir kitiems Kauno inteligentams, apmaudu, kad mieste nebeliko legendinių kavinių.

„Ar tau ne gėda stovėti prie tos lentos?“ – paskutinio „Tulpės“ direktoriaus klausė J.Snieška, turėdamas galvoje plytelę Laisvės alėjos grindinyje, kuri žymi legendinės įstaigos buvimo vietą.

„Tulpės“ restorano vietą užėmė prekyba. Gerieji kauniečiai, pasak J.Snieškos, išsilakstė, gerieji muzikantai dabar koncentruojasi Vilniuje.

„Niekas man neįrodys, kad džiazas prasidėjo Vilniuje. Jis prasidėjo Kaune, čia grojo Juozas Tiškus!“ – priminė pašnekovas.

Vykdavo kūrybinis procesas

Į muzikantų veteranų susibūrimą atvyko ir tuometis kavinių liūtas, laisvu menininku save vadinęs dabartinis Vinco Kudirkos bibliotekos vadovas Zenonas Vaškevičius.

„Į “Tulpę„ eidavau kasdien – ir dieną, ir vakarą. Dirbau apipavidalintoju, galėjau sau leisti pasisėdėti kavinėje. Gerdavome tik kavą, puodelis kainavo 10 kapeikų“, – puikiai atsimena kaunietis.

Ypatingą kavinės aurą kūrė ne vien gyva muzika, bet ir tai, kad joje susirinkdavo labai įdomių žmonių.

„Būdavo išvien šnekos apie meną, kiną, dailę. Ateidavo ir dailininkai, ir rašytojai. Užsukdavo dramaturgas Juozas Grušas. Poetas Antanas Cibulskis “Tulpėje„ sėdėdavo dienų dienas, išleista vos viena jo knyga, ir ta pati – draugų pastangomis. Jo nespausdino, nes jis buvęs sibirietis“, – prisiminė Z.Vaškevičius.

Jo teigimu, per pasisėdėjimus nebūdavo girtuokliaujama. „Kas be ko, pasitaikydavo, kad kas daugokai išgerdavo alkoholio“, – pripažino „Tulpės“ gyvavimo laikų liudininkas.

Išsibarstė uždraudus rūkyti

Septintajame dešimtmetyje, pamena Z.Vaškevičius, jautėsi vadinamasis chruščiovinis atšilimas, pasirodė storieji žurnalai, kuriuose buvo spausdinami vakarietiški kūriniai. Tuomečiai inteligentai netgi pradėjo rengtis kaip rašytojas Ernestas Hemingway – storu megztiniu aukštu kaklu, į madą atėjo pypkių rūkymas.

Kaunietis pasakojo, kad „Tulpėje“ susirinkdavo ir prieškario kultūros, meno, sporto veikėjai, grįžę į Lietuvą po tremties. Sovietinės valdžios šulai kojos į „Tulpę“ nekeldavo.

Tiesa, šioje kavinėje vyravo vyrai, nors kai kurie atsivesdavo ir savo antrąsias puses. „Tulpėje“ skambėjo gyva muzika, bet šokiai įprastai ten nevyko.

Pasak Z.Vaškevičiaus, kai „Tulpėje“ uždraudė rūkyti, dalis žmonių persikėlė į „Orbitą“, kiti išvažiavo į Vilnių. Pamažu bohemiškų intelektualų ratas ėmė skirstytis.