Latvijoje nuvilniję protestai prieš Vyriausybę iškėlė klausimą, kodėl lietuviai iš savo valdžios nereikalauja sąžiningos politikos.

Apie tai „Vilniaus diena“ kalbasi su Pilietinės visuomenės instituto direktoriumi Dariumi Kuoliu.

- Kokia pagrindinė priežastis, išvedusi Latvijos žmones į gatves?
- Paskutinis žingsnis, išvedęs iš pusiausvyros Latvijos visuomenę, buvo Vyriausybės ir premjero sprendimas atleisti iš pareigų su korupcija kovojančio departamento vadovą. Susidarė įspūdis, kad Latvijos politinė valdžia drauge su verslu susidoroja su tais valstybės pareigūnais, kurie dėl viešojo intereso apsaugos, dėl skaidresnės valdžios mėgina grumtis su korupcija. Natūralu, kad kilo visuomenės pasipiktinimo banga. Beje, pasižiūrėkime – Latvijos prezidentas yra visuomenės pusėje.
- Gana netikėtas momentas, kai prezidentas Valdis Zalteras pasirodo dešimties tūkstančių nepatenkintų piliečių minios viduryje ir išsako savo asmeninę – Latvijos piliečio – poziciją.
- Tokia prezidento pozicija – natūrali ir sveikintina. Noriu priminti, kad ir mūsų prezidentas Valdas Adamkus yra gynęs demokratinę poziciją grumtynėse su premjeru Gediminu Vagnoriumi, kai Vyriausybė ėmė ir atleido iš pareigų su kontrabanda kovojusį muitinės vadą Alvydą Budrį, nepaaiškinusi visuomenei, kodėl tai daro. Tai buvo jau prieš...
- Norite pasakyti, kad tai buvo jau gana seniai?
- Taip, tai buvo senokai. Tuo metu visuomenė irgi labai aiškiai palaikė prezidentą, kuris grūmėsi už skaidresnę Lietuvos valdžią ir už demokratinę tvarką.
- Išskirtinis mitingų Rygoje bruožas – aktyvus ir gausus inteligentijos dalyvavimas, aktyvi jos pozicija. Prašosi palyginimas su Lietuva. Mūsų akys jau apsiprato su etatiniais piketų ir mitingų dalyviais: radikalais, marginalais ir pensininkais.
- Nenorėčiau sutikti. Priminsiu Lietuvoje įvykusias pilietines akcijas. Pavyzdžiui, mitinguose prieš buvusio prezidento Rolando Pakso nederamus veiksmus aktyvūs buvo ir inteligentai, kultūros žmonės, jaunuomenė. Jie ragino prezidentą atsistatydinti, taip išreikšdami savo aiškią poziciją.
- Tačiau tai irgi buvo jau seniai. O šiandien?
- Vieną kitą pavyzdį galėtume atrasti ir šiandien. Sakykime, Valstybės saugumo departamento pulkininko Vytauto Pociūno žūties metinių paminėjimas ir priminimas politikams ir teisėsaugai, kad tokie nutikimai naujojoje Lietuvos istorijoje neturi likti neištirti. S.Daukanto aikštėje susirinko keli šimtai žmonių, daugiausia iš inteligentijos, kultūrinės, akademinės bendruomenės, ir aktyviai išsakė savo pilietinę poziciją.
Kita vertus, Lietuvoje yra daug tam tikros sumaišties, jaučiamas visuomenės nuovargis. Mano bičiulis Valdas Papievis, atvažiavęs iš Paryžiaus, nuoširdžiai stebėjosi, kodėl, kylant kainoms, esant tokiai infliacijai ir valdžios savivalei, lietuviai vis dar kenčia. Jo įsitikinimu, Prancūzijoje jau seniai būtų kilę milžiniški mitingai, streikai.
- Ką tai sako apie mūsų visuomenės pilietinę ir politinę brandą?
- Gal lietuviai dar nemano, kad reikėtų griebtis mitingų, gal kantrybės taurė dar neišgerta? Žinoma, turime pripažinti ir tai, kad mūsų visuomenės solidarumas yra gana menkas, kad esame gana apolitiška, politinę depresiją išgyvenanti visuomenė, kurioje protestuojama individualiai. Visų pastarojo meto tyrimų rezultatai rodo, kad Lietuva iš kitų Europos kraštų išsiskiria savo politiniu pasyvumu. Pavyzdžiui, jauni žmonės protestuoja emigruodami.
- Kuri protesto forma – latvių aktyvi ar lietuvių pasyvi – yra rezultatyvesnė?
- Latvių elgesys racionalesnis, nes yra labiau patriotiškas ir labiau pilietiškas. Latviams labiau rūpi tvarkyti savo valstybę, kad ji netaptų oligarchų nuosavybe.
Mes protestuojame pasyvumu, nusispjovimu ar emigracija, tačiau tai neprisideda prie valstybės tobulinimo, demokratinės valstybės kūrimo, prie padoresnės aplinkos valstybėje formavimo. Negana to, vis daugiau galių atiduodame tai pačiai oligarchijai ir tai pačiai nomenklatūrai, kurių pozicijos pastaruoju metu Lietuvoje labai stiprėja.
- Latvijoje renkami parašai už Konstitucijos pakeitimą, kad parlamentą paleisti galėtų ne tik prezidentas, bet ir rinkėjai. Ar tai nėra pavojingas siekis?
- Tai gali būti labai rizikingas sprendimas. Pilietinė valdžios kontrolė yra reikalinga – demokratiniame pasaulyje tai labai svarbus principas. Bet vis dėlto išrinktos valdžios savarankiškumas irgi yra labai svarbus. Nežinia, ar latviai atras tam tikrą būtiną pusiausvyrą. Visuomenę kartais išveda iš pusiausvyros tai, kad valdžia pokomunistinėse visuomenėse atbunka nuo kritikos ir į ją nebereaguoja.
Apie tai reikėtų mąstyti ir mums, nes Lietuvoje yra daug dalykų, kurie reikalautų visuomenės reakcijos.