Klaipėda turi du pakeliamuosius tiltus ir dar nori vieno, o Kaunas savo noru prarado turėtą vienintelį.
Beliko prisiminimai
Vytauto Didžiojo tilto vidurinioji dalis pasikelia, po ja išdidžiai prapūškuoja garą leidžiantis, vandens purslus taškantis garlaivis. Ant jo denio klega skrybėlaitėmis pasipuošusios damos, šnekučiuojasi ir pypkės dūmą pučia džentelmenai, į Nemuno krantą atsimuša iš laivo sklindančio džiazo garsai.
Pasipūtęs pūškorius laivas niekur neskuba. Jis mėgaujasi į jį įsmeigtais, jo didybe susižavėjusiais kauniečių žvilgsniais, o ir jo keleiviai iš pasitenkinimo prarado laiko pojūtį. Jei ir atsirado tokių, kurie laivo dar nepastebėjo, jis apie save primins savuoju švilpuku.
Garlaivis prašliaužia po tiltu. Šis nuleidžia savo pakeliamąją dalį ir lieka rymoti, kol laivas sugrįš.
Šį didingą vaizdą prisimena jau retas kaunietis, bet dar yra žmonių, kurių galvoje jis įstrigęs iki šiol. Jį piešia ir architekto Rimvydo Jurgio Palio vaizduotė. Tačiau visa tai – tik prisiminimų ir vaizduotės vaisius – paskutinį kartą tiltas, pakeldamas savo dalį, pagarbą laivui atidavė daugiau nei prieš 40 metų.
Kildavo kaip Taueris
Lietuvos tiltų istorijos žinovas, inžinierius Henrikas Adolfas Kebeikis pasakojo, kad dabartinėje vietoje Vytauto Didžiojo vardu pavadintas tiltas pirmą kartą išdygo 1929 m. Pakeliamieji tiltai Lietuvoje nebuvo populiarūs, bet per Nemuną, prie Kauno, jis buvo būtinas. Čia vyko aktyvi pramoninė laivyba. Laivų kaminai buvo aukšti, o kai kurios baržos plaukė padedant burėms ant aukštų stiebų. Be to, tais laikais dar nebuvo Kauno hidroelektrinės, reguliuojančios vandens lygį upėje, todėl pavasarinis vanduo siekdavo kone tilto apačią. Pakeliamasis tiltas taip pat galėjo praversti, jei Lenkija būtų sumaniusi susigrąžinti Aleksotą, kuris Kauno miesto dalimi tapo tik 1931 m.
Antrojo pasaulinio karo metais tiltą sprogdino ir rusai, ir vokiečiai, o mums pažįstamu pavidalu, Aleksoto vardu pavadintas, tiltas atstatytas 1948 m. Jis taip pat turėjo pakeliamąją dalį, tačiau ji į viršų pakildavo ne vienu galu, o visa plokštuma, kaip garsusis Tauerio tiltas per Temzę Londone.
H.A.Kebeikis turi žinių, kad tiltas buvo sugedęs. Dėl to buvo pritaisytos rankinės gervės, kuriomis tilto dalį keldavo budinčios aštuonių žmonių brigados. Paskutinį kartą tiltas buvo pakeltas prieš gerus keturis dešimtmečius. Kelti tilto nebebuvo poreikio. Uostas perkeltas į žemupį, didelių potvynių nebūdavo, o ir pats Nemunas pasirinko kitą vagą.
Pakeliamojo tilto nebereikėjo. Tiltų istorikas fanatikas mano, kad jo nereikia ir dabar. "Sutvarkyti ir prižiūrėti pakeliamąją tilto dalį būtų labai brangu. Šiuo metu Kaune net nėra žmonių, kurie šluotų tiltus. Reikia gelbėti griūvančius, o ne leisti pinigus Vytauto Didžiojo tilto pakeliamajai daliai, kuri būtų tik kaip žaisliukas", – įsitikinęs H.A.Kebeikis.
Išsiskirtų visoje Lietuvoje
Su inžinieriumi dėl tilto pakeliamosios dalies reikalingumo visiškai nenori sutikti architektas Rimvydas Jurgis Palys.
"Ar reikia pakeliamosios tilto dalies? Ar reikia teatro, džiazo? Tai ne duona ir ne vanduo, bet jau seniai pasakyta, kad žmogus ne vien vandeniu ir duona gyvas. Būtina padaryti, kad Vytauto Didžiojo tilto dalis būtų pakeliamoji", – kategoriškai savo nuomonę pasiryžęs ginti architektas.
R.J.Palys vis dar griaužiasi, kad prieš gerus ketverius metus nepavyko įtikinti paveldo sergėtojų, kad pakeliamoji dalis – vertingiausia tilto savybė.
Pagal architekto projektą buvo atliekama tilto rekonstrukcija. Jai skirtų pinigų kraitis nebuvo neišsemiamas. Pakėlimo mechanizmui sutvarkyti jo nebūtų pakakę, tačiau R.J.Palys primygtinai siūlė parengti projektą, pagal kurį tai būtų galima atlikti ateityje, bet jo prašymui nebuvo pritarta.
"Jeigu mes mylime savo miestą ir norime jį atgaivinti, tokie akcentai yra vieni svarbiausių. Pavyzdžiui, džiazo festivalį gali turėti ir Kėdainiai, ir Vilnius, o ar jie gali turėti pakeliamąjį tiltą?" – klausė R.J.Palys.
Sunkiai nustygdamas vietoje architektas pradėjo berti pakeliamojo tilto pritaikymo idėjas, kaip jis galėtų taptų neatsiejama Kauno gyvenimo pulso dalimi. Kaip jo pakėlimas valandėlei simbolizuotų vasaros sezono pradžią ir pabaigą, kaip virš Naujųjų metų naktį pakelto tilto blyksėtų prožektorių ir fejerverkų šviesos. Galų gale, kaip pro jį kiekvieną sekmadienį praplauktų garlaiviai, atgimę iš senovinių brėžinių.
"Efektas būtų mirtinas. Nei Balbieriškis, nei Vilnius to negali turėti. Ypač sostinei – jokių šansų, nes ten tik Vilnelė ir Neris. Ką ten Neris – Neriukas", – karštai aiškino R.J.Palys.
Brangu, bet įmanoma
Architektas tvirtina, kad Kaunas vis dar gali turėti pakeliamąjį tiltą, bet tai nemažai kainuotų. Reikėtų įrengti ne tik visiškai naujus pakėlimo įrenginius, bet ir pakeisti dabar stovinčius silpnus pilonus, pakoreguoti Nemuno vagą.
Prieš ketverius metus atlikus statinio rekonstrukciją, vietoj senosios, gana lengvos pakeliamosios dalies atsirado kur kas sunkesnė, tačiau jos svoris nebūtų didelis kliuvinys.
Pakeliamosios dalies atnaujinimui nepritarusieji spendimą aiškino pinigų stygiumi, tačiau R.J.Palys mano, kad idėja nebūtų buvusi įgyvendinta, net jei jų ir būtų netrūkę.
"Techniškai tai galima padaryti, bet, manau, pakeliamojo tilto niekada nebeturėsime, nes mūsų žmonės neteisingai nustato prioritetus", – atsiduso architektas.
R.J.Palys su šypsena veide pasakojo, kad važiuodamas per Vytauto Didžiojo tiltą jam visada atiduoda pagarbą ir į jį žiūri kaip į savo nuosavybę. Todėl jam skaudu matyti, kad niekas tilto neplauna, neatstatyta įsirėžusio vilkiko sumaitota atitvarų dalis, vis dar neįrengti žadėti šviestuvai kolonose, pavogtos tilto apačią apšvietusios lempos, net nekeičiamos perdegusios.
"Tiltas, kaip automobilis. Jį reikia ir plauti, ir padangas nupirkti", – kalbėjo R.J.Palys.
Sovietinė simbolika nesiderina
R.J.Palys vis negali nurimti dėl kartais jam tenkančių priekaištų už per rekonstrukciją nuardytus sovietine simbolika papuoštus turėklus.
Architektas aiškina, kad jo projekte ketaus turėklus ketinta palikti, bet juos išardžius paaiškėjo, kad jie ne tik keturis kartus sunkesni nei šiuolaikiniai. Išlūžusi turėklų apačia neleido jų pritaisyti iš naujo, o ir patys turėklai buvo netaisyklingų geometrinių formų, todėl ekspertai tiltininkai atsisakė senuosius turėklus montuoti į tokį svarbų objektą. Teko skubiai projektuoti naujus, į plieninę šviestuvų ir apsauginių barjerų visumą įsiliejusius turėklus.
"Apskritai, vykdant rekonstrukciją, vis kilo labai daug naujų kliūčių. Visas jas pavyko įveikti dėl ypač darniai dirbusios komandos: "Kauno tiltų" darbų vadovo Antano Krajacko, Algimanto Bulanavičiaus iš savivaldybės Statybos skyriaus", – tilto remonto kolegas gyrė R.J.Palys.
Jis mano, kad dar ne viskas padaryta iki galo. Ant kolonų likusi sovietinė simbolika visiškai nesiderina su tiltui grąžintu Vytauto Didžiojo vardu. Jos vieta – muziejuje.
Architektas taip pat pyksta ant tų, kurie teigia, kad tiltui didingo Vytauto Didžiojo vardo suteikti nebuvo galima, nes šiuo vardu pavadintas tiltas buvo sugriautas per karą.
"Tai kas, kad per karą tiltas buvo apgriautas. Europoje yra šimtai per karą nukentėjusių tiltų, bet po atstatymo jiems būdavo sugrąžinamas senasis vardas. Varšuvos visas centras buvo sulygintas su žeme. Tai ką, ten dabar nebe Varšuva? Balbieriškiu turi virsti? Miestas juk tas pats. Koks skirtumas, kad jis buvo sugriautas", – aiškino R.J.Palys.
Pakeliamieji Lietuvos tiltai
Lietuvoje buvo pastatyti trys pakeliamieji tiltai: vienas – Kaune, du – Klaipėdoje. Per Danės upę Klaipėdoje permesti Pilies ir Biržos tiltai per metus pakyla apie šešis kartus. Uostamiesčio savivaldybė puoselėja planus ateityje pastatyti dar vieną pakeliamąjį tiltą.
Vytauto Didžiojo tiltas Kaune
Nuolatinio tilto per Nemuną ties Kauno senamiesčiu nebuvo iki 1914 m. Ties Vytauto bažnyčia būdavo renčiamas laikinas 245 m ilgio ir 2,3 m pločio plaustinis tiltas, tam prisireikdavo apie 300 rąstų. Kauno tvirtovės komendanto nuomone, nuolatinis tiltas būtų grėsęs tvirtovės saugumui. Kasmetinis Nemuno ir Neries tiltų įrengimas, priežiūra ir rąstų keitimas miestui kainavo apie 15 tūkst. rublių. Plaukiant laivams, tiltas būdavo išardomas. Paprastai kelias laivybai būdavo atviras nuo 3–8 ir 13–15 val.
1914 m. pirmąjį nuolatinį tiltą pastačiusi rusų kariuomenė po metų, atsitraukdama iš Kauno, jį sudegino. Ant likusių atramų vokiečių kariuomenė pastatė pirmą varstomąjį tiltą, kurį pavadino "Hohenzollernbruecke".
1928 m. buvo duotas startas Vytauto Didžiojo tilto statybai dabartinėje jo vietoje. Per 20 mėnesių danai pastatė 3,7 mln. litų kainavusį metalinį 245,6 m ilgio tiltą su pakeliamąja dalimi.
Per Antrąjį pasaulinį karą Vytauto Didžiojo tiltą sprogdino ir rusai, ir vokiečiai. Nuolatinį metalinį tiltą 1948 m. atstatė rusų kariuomenė ir vokiečių belaisviai. Nuo rusų okupacijos pradžios tiltas pradėtas vadinti Aleksoto tiltu.
2005 m. prasidėjo tilto rekonstrukcija, pernai jis vėl pradėtas vadinti Vytauto Didžiojo vardu.
Biržos tiltas Klaipėdoje
Seniausias žinomas varstomasis tiltas Lietuvoje. Tiltas miestui duodavo nemažų pajamų: kiekvienas praplaukiantis laivas privalėjo mokėti tilto pakėlimo mokestį, todėl jam buvo skirtas didelis valdžios dėmesys. Tiltas daugybę kartų rekonstruotas ir perstatytas. Lenkų tiltininkai medinį į mūrinį ir metalinį tiltą pakeitė 1879 m. Dar vienos didelės rekonstrukcijos teko imtis 1904 m., nes mieste pradėjo važinėti tramvajus. Per Antrąjį pasaulinį karą tiltas buvo sugriautas, 1948 m. atstatytas, o rekonstruotas užpernai.
Pilies (Karlo) tiltas Klaipėdoje
1829 m. pastatytas tiltas pavadintas Prūsijos karaliaus Vilhelmo III sūnaus princo Karolio vardu. 1904 m. toje pat vietoje pastatytas metalinis tiltas. Per Antrąjį pasaulinį karą tiltas sugriautas, vėliau atstatytas.
Šaltinis: H.A.Kebeikio knyga "Žvilgsnis į Lietuvos tiltus", wikipedia.org
Naujausi komentarai