Kaip nepagrobti vaikystės? To sostinėje pradėtuose seminaruose mokosi emigruoti besiruošiantys vilniečiai. Jiems ne vis vien, kaip jų vaikai augs be tėvų.

Visuomenės stereotipai

Emigrantų vaikai – likimo valiai palikti našlaičiai. Išvykę uždarbiauti tėvai Lietuvoje gyvenančias atžalas prisimena vis rečiau, kol galiausiai ryšys visai nutrūksta. Vaikai auga prižiūrimi senelių ar kitų giminaičių.

Taip visuomenė įsivaizduoja emigrantų santykius su šeimos nariais. Tačiau dėl emigracijos kenčia ne tik likusieji, bet ir išvykstantieji.

Tuo galima įsitikinti kiekvieną lapkričio pirmadienį užsukus į nedidelę konferencijų salę, įsikūrusią virš parduotuvės "Ikiukas" Vokiečių gatvėje. Nuo 18 val. ten renkasi emigracijos vienaip ar kitaip paliesti vilniečiai: patys galvojantys apie darbą užsienyje arba turintys tokių minčių kamuojamų artimųjų.

Užsitęsęs laikinumas

Seminarus apie tėvų ir vaikų santykių išsaugojimą, išvykstant dirbti į užsienį, sumanė viešosios įstaigos "Gebu" psichologų komanda.

Pirmoje metų pusėje "Gebu" komanda Vilniaus savivaldybei pateikė projektą. Juo buvo susidomėta – finansavimas skirtas iš savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiųjų lėšų.

Projektas pradėtas įgyvendinti rugsėjį. Iš pradžių vyko nemokami savęs pažinimo per šokį ir judesį užsiėmimai mokyklose, skirti 10–18 metų vaikams, kurių tėvai gyvena ar dirba užsienyje.

Lapkritį pradėti seminarai ir suaugusiesiems. Per mėnesį juos išklausys kelios dešimtys vilniečių. Seminaruose remiamasi ne tik psichologės įžvalgomis, bet ir pačių vaikų patirtimi. Ji atskleidžiama per pusvalandžio trukmės Sauliaus Beržinio režisuotą filmą "Namie vieni".

Jame vaikų lūpomis pasakojama apie ekonominės migracijos išskirtas šeimas, kai tėvams išvykus uždarbiauti į užsienį, vaikai paliekami gyventi Lietuvoje. Laikinai. Tik kol tėvai sutvarkys savo gyvenimą. Kol atsistos ant kojų. O paskui tas laikinumas užsitęsia metų metus, o susitikimas vis atidedamas.

"Namie vieni" – tai lyg momentinė vaiko savijautos nuotrauka – mama išvažiavo trumpam, tuoj tuoj ji grįš..." – taip apie filmą yra sakęs pats jo režisierius.

Nori išlikti anonimais

Nuogas vaikų atvirumas, ašaros prieš kameras ir skaudūs prisipažinimai apie nuolatinį tėvų ilgesį sugraudino ir seminaro dalyvius – daugiausia mamas.

"Filmas labai įtaigus. Be to, jis nieko nekaltina ir situacija nėra nušviečiama iš vienos pusės. Parodomi tiek vaikai, tiek tėvai, tiek seneliai. Visiems nelengva", – pasakojo "Gebu" projektų vadovė ir steigėja, psichologė Goda Kaniušonytė.

"Šį seminarą man pasiūlė dukra. Ji mokosi vienoje Vilniaus mokyklų. Apie mano planuojamą išvykimą į užsienį kalbėjomės ir su auklėtoja. Tačiau po šio seminaro supratau, kad jokiu būdu nepaliksiu dukrytės, kol ji mokosi. Liksiu Lietuvoje, o paskui bus matyti", – susijaudinimo neslėpė viena įvardyta nenorėjusi būti seminaro dalyvė.

Anonimais pageidauja išlikti didžiuma paskaitos klausytojų. "Visuomenėje emigracija yra ganėtinai smerktinas dalykas, ypač paliekant vaikus. Todėl žmonės nenori skelbti savo ketinimų, jie bijo moralizavimo. Be to, juos skaudina straipsniai žiniasklaidoje, kaltinantys tėvus. Niekas neįsigilina, kad ir jiems nelengva", – kalbėjo G.Kaniušonytė.

Uždari, pikti, šiurkštūs

Tėvų emigracija Lietuvoje likusiems vaikams reiškia stabilaus namų ir šeimos pasaulio suirimą. Prieš kelerius metus atlikto tyrimo "Šeima abipus sienos" duomenimis, tipiškiausia vaikų reakcija į tėvų išvykimą – liūdesys ir nusiminimas, trunkantis ilgą laiką. Tai išgyvena apie 50 proc. visų emigrantų vaikų.

Apie 40 proc. vaikų po vieno iš tėvų migracijos pradėjo geriau mokytis ir tapo mielesni. "Gerais pažymiais jie nori pakelti savo savivertės jausmą. Be to, taip norima atkreipti kito tėvo arba globėjo dėmesį ir užsitarnauti prielankumą. Vaikai bijo, kad, jei nebus geri, juos paliks ir globėjai. Maži vaikai iš esmės nesuvokia netekties laikinumo. Tėvų iškeliavimą jie traktuoja vienaip – mane paliko", – pasakojo G.Kaniušonytė.

Apie 25 proc. vaikų labiau nei prieš tėvų išvykimą nenori bendrauti su aplinkiniais, tapo šiurkštesni, uždaresni, piktesni, pradėjo vėluoti į pamokas, pablogėjo jų santykiai su bendraamžiais, pradėjo bijoti to, kas anksčiau jų negąsdino.

Pažadus būtina tesėti

Seminare "Išsaugok ryšį" nesistengiama atkalbėti ar atgrasyti žmonių nuo emigracijos. Tačiau jiems patariama, ką daryti, kad sprendimas išvykti būtų kuo lengvesnis ir vaikams, ir suaugusiesiems.

"Kalbame apie elementarius dalykus, kuriuos iš esmės žinome, tačiau patekę į ekstremalesnę situaciją užmirštame. Viskas taip paprasta, kad kilus įtampai net nepagalvojame, kaip tai svarbu", – aiškino "Gebu" psichologė.

Ji įsitikinusi, kad svarbiausia apie savo sprendimą išvykti vaikui pranešti kiek galima anksčiau ir šiukštu neslėpti nuo jo šito fakto. Vaikas turi apsiprasti su mintimi ir susitaikyti. Be to, reikia pasistengti, kad, tėvams iškeliavus, vaikui netektų irgi kraustytis – keisti mokyklą, išsiskirti su draugais.

"Reikia, kad būtų kuo mažiau permainų. Tačiau didžiausią skausmą vaikams sukelia pažadų netesėjimas, tėvų negrįžimas, kaip žadėta, nepaaiškinant kodėl. Be to, labai dažnai tėvai vaikams užkrauna per didelę atsakomybę: jiems tenka rūpintis buitimi, mažesniais broliais ar sesėmis. Vaikai tarsi tampa atsakingi už tai, kad tėvai išvažiavo. Taip iš jų atimama vaikystė. Todėl tėvai turėtų padaryti viską, kad ją išsaugotų", – patarė G.Kaniušonytė.

Registracija – iš anksto

Artimiausias seminaras "Išsaugok ryšį" vyks pirmadienį, lapkričio 29 d., nuo 18 iki 21 val. Vokiečių g. 13. Vilniaus miesto gyventojams seminarai nemokami. Vietų skaičius ribotas, todėl reikia registruotis iš anksto. Registracija ir daugiau informacijos: [email protected] arba +370 600 79 759.

Numatoma, kad projektas, prasidėjęs Vilniuje, kitąmet išplis ir į kitas šalies savivaldybes.

Komentaras

Simona Bronušienė

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja

Valstybė suinteresuota, kad žmonės, prieš priimdami kokį nors sprendimą, būtų gerai informuoti apie galimus padarinius. Labai dažnai žmonėms atrodo viskas paprasta: susikroviau lagaminą ir išvažiavau – su vaiku ar be jo. Apie tai, kad šis sprendimas gali turėti psichologinių padarinių ir tėvams, ir vaikui, pagalvojama vėliau – dažniausiai per vėlai.

Labai norėčiau, kad prieš nuspręsdami, imti vaikus kartu ar palikti juos Lietuvoje, tėvai pasvertų visus "už" ir "prieš", ir paieškotų variantų, kaip sušvelninti psichologinius padarinius. Be to, jie turi susipažinti su valstybės, į kurią vyksta, teisine baze. Jei jie ilgai dirbs, o vaikai bus palikti be priežiūros, gali įsikišti socialinės vaiko priežiūros tarnybos. Jos pradės teisinius procesus ir tėvams teks įrodyti, kad jie geba rūpintis savo vaiku.

Žmonės dažnai susikuria iliuziją, kad kitur bus geriau. Jei žmonės Lietuvoje įdėtų tiek pastangų, kiek įdeda išvažiavę svetur, jie galbūt ir čia sugebėtų susikurti gerovę.