Pokalbis su menininke – apie turistų mylimame Rovinyje praleistą paauglystę, pirmuosius kūrybinius impulsus, kelionę į Lietuvą ir čia surastą meilę.

– Esate kilusi iš Kroatijos, ilgus metus gyvenote Viduržemio jūros pakrantėje įsikūrusiame Rovinio mieste, vėliau studijavote Rijekos dailės akademijoje. Gal galite šiek tiek papasakoti apie savo gyvenimą gimtojoje saulėtoje Kroatijoje?

– Gimiau Puloje – didžiausiame Istrijos apskrities mieste, įsikūrusiame pietinėje Istrijos pusiasalio dalyje. Šis miestas geriausiai žinomas dėl Pulos arenos – puikiai išsilaikiusio romėnų laikų amfiteatro. Čia gyvenau vienuolika metų, o tada su šeima persikėlėme į Rovinį. Jis – kur kas mažesnis miestas, tačiau dėl nuostabaus grožio, Venecijos architektūros įkvėpto senamiesčio Rovinis yra viena populiariausių turistų lankomų vietų Kroatijoje. Jis žymus dėl unikalaus senamiesčio, gausaus akmeninių namų, vedančių iki pat jūros kranto, ir įspūdingos Šv. Eufemijos katedros.

Jūra, paplūdimiai, vietinis maistas, alyvuogių aliejus, vynas... Juntu nostalgiją vien pagalvojusi apie gyvenimą Rovinyje. Šis miestas yra išties gražus ir magiškas, tačiau būtent dėl to vasaromis jame gausu turistų – ne tiek, kiek populiariajame Dubrovnike, bet vis tiek daug. Tad dauguma vietinių, įskaitant ir mane, kol ten gyvenau, vasaromis dirba, kad galėtų išgyventi žiemą. Vaikystėje turistams pardavinėdavau rankų darbo atvirukus, o vėliau pradėjau siūlyti chna dažų tatuiruotes. Tuo metu jos buvo labai populiarios, tad turistams chna tatuiruotes siūlė daugybė vietinių. Šia veikla užsiėmiau nuo 15-os iki 28-erių. O tada nusprendžiau, kad Vilnius taps mano naujaisiais namais.

Eksperimentai: Bekki slapyvardžiu prisistatanti kūrėja mėgsta netikėtumą, tad eksperimentuoja pildama dažus ant paguldytos drobės. / R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip ir kada supratote, kad norite būti menininke? Jūsų pasakojimas apie vaikystėje pieštus atvirukus ir chna tatuiruotes atskleidžia, kad visada buvote kūrybiška.

– Nemanau, kad buvo konkreti akimirka, kai nusprendžiau, jog noriu būti menininke. Sakyti, kad piešiau nuo mažens, būtų klišė, tačiau būtent taip ir buvo.

Mano visa giminė gausi menininkų, skaičiuojant nuo prosenelio Željko Hegedušic, kuris savo laiku buvo labai garsus tapytojas. Labiausiai jis buvo žinomas dėl abstrakčios tapybos, bet taip pat kūrė grafikos darbus, freskas ir taikomosios dailės kūrinius. Prosenelis mokėsi Paryžiuje, kur didelę įtaką jam padarė siurrealizmo judėjimas, tad į tuometę Kroatijos meno sceną jis įnešė naują požiūrį. Jis taip pat buvo Zagrebo meno akademijos profesorius, dalyvavo svarbių to meto menininkų grupių veikloje, organizavo parodas.

Prosenelis mirė 2004 m., sulaukęs 97-erių. Jo brolis Krsto buvo žinomas dėl naiviojo meno stiliaus piešinių. Į meną pasuko mano močiutė ir senelis, dėdės ir teta, tėvai ir broliai. Kai nuo mažų dienų esi apsuptas meno, natūralu, kad ir pats pasuki šiuo keliu.

Vasaromis mano tėvai piešdavo turistų portretus. Vaikystėje mes su broliais ir mama kiekvieną vakarą leisdavome Rovinio gatvėse. Būdavo nuobodu laukti, kol mama baigs darbą, tad su broliais pradėjome patys piešti atvirukus ir juos bandydavome parduoti turistams. Žiemą nusprendėme atvirukus nupiešti iš anksto ir jų pagaminome net tūkstantį, tad užteko visai vasarai. Tai buvo 1997-ieji – mūsų, kaip gatvės prekeivių, pirmasis sezonas. Man tuo metu buvo šešeri. Atsimenu, kad iš atvirukų verslo sugebėjome netgi susitaupyti pinigų pirmajam savo kompiuteriui.

Šiandien, žvelgdama į savo kūrinius, galiu pasakyti, kad tam tikra prasme jie yra tie patys atvirukai. Tik dabar didesni, labiau abstraktūs ir galbūt kiek įmantresni, bet idėja išliko ta pati.

Pažintis: savo vyrą lietuvį Darių menininkė sutiko pažinčių programėlėje, kuria pasinaudoti įkalbėjo kambario draugė. / R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų konceptualūs, abstraktūs meno darbai labai spalvingi ir kupini laisvės. Kas jus įkvepia kurti? Kodėl pasirinkote būtent abstrakciją?

– Mano kūrybinis procesas visada prasideda nuo spalvų taškymo. Pasirenku atspalvį, sumaišau jį iki tobulumo, o tada dažus pradedu pilti ant drobės, ištemptos ant grindų. Visus vėlesnius sprendimus padiktuoja būtent šis pirmasis žingsnis.

Tokį metodą taikau sąmoningai, nes, kurdamas vis daugiau, nejučia pradedi vis labiau apskaičiuoti kiekvieną proceso žingsnį ir kūriniai tampa per daug nuspėjami. Tačiau tokiu būdu eksperimentuodama, galiu kiekvieną naują kūrinį pradėti spontaniškai ir netikėtai. Tada užplūsta įkvėpimas ir vizijos, pradedu matyti sklandančias formas ir spalvas, įsivaizduoju erdvę, kupiną grožio ir paprastumo.

Siekiu ryškių spalvų impulso, kuris apima ir priverčia stebėtis. Ne visi darbai yra tokie, kokius iš pradžių ketinau sukurti, bet tokiu būdu pavyksta nupiešti kūrinius, prie kurių norisi vis sugrįžti, o tai viską kompensuoja.

Abstrakcija man suteikia platformą eksperimentuoti, keistis, žaisti, būti savo pačios sukurtos tylios simfonijos dirigente.

Abstrakcijos begalybė mane visada įkvėpė ir tuo pačiu kėlė iššūkių. Abstrakcija man suteikia platformą eksperimentuoti, keistis, žaisti, būti savo pačios sukurtos tylios simfonijos dirigente. Daug įkvėpimo semiuosi iš mane supančio gyvenimo, stengiuosi mintyse kaupti užrašus apie aplink vykstančius dalykus. Nesvarbu, tai būtų muzika, maistas, mada, žmonės, filmai, prisiminimai, plytelių rinkimasis virtuvei – pradėjus tapyti, visa tai susijungia.

Sunku įvardyti, kas tiksliai įkvėpė vieną ar kitą paveikslo detalę. Pavyzdžiui, paskutinė mano paveikslų serija buvo įkvėpta idėjos pavaizduoti skirtingą dienos metą, kai šviečia saulė – rytą, vidurdienį, vakarą, akimirką, kai geri vyną, ir pan. Tad kiekvieno paveikslo spalvų paletė neša tam tikrą nuotaiką. Norėjau, kad kiekvienas paveikslas primintų drobėje įspaustą Kroatijos saulę, kad kiekvieną kartą, grįžus namo ir pasikabinus naująjį paveikslą ant sienos, turėtum atviruką iš Rovinio.

– Nemėgstate žiūrovams aiškinti savo kūrinių, suteikiate jiems tik užuominas. Kodėl jums svarbu, kad jūsų paveikslus žiūrovai interpretuotų savaip?

– Nėra taip, kad nemėgčiau aiškinti savo kūrinių. Tačiau stengiuosi to vengti, nes baiminuosi, kad, paaiškinus kūrinio reikšmę, jis nebeperžengs šio paaiškinimo ribų. Tokiu atveju, užuot susidaręs asmeninį kūrinio įspūdį, žiūrovas matys tik tai, ką aš jam pasakiau. Tada paveikslas taps tik tam tikra informacija, sakiniu, o ne vizualiu kūriniu.

Procesas: iš Kroatijos kilusi menininkė jau šešerius metus kuria savo studijoje Vilniuje. / R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Nuo 2017 m. gyvenate Vilniuje, esate ištekėjusi už lietuvio. Kaip atsidūrėte Lietuvoje ir susipažinote su savo vyru? Galbūt jis taip pat menininkas?

– 2017 m. gegužę Rijekos taikomosios dailės akademijoje baigiau rašyti magistro darbą. Norėjau tęsti studijas ir studijuoti ką nors, kas būtų labiau susiję su multimedijomis. Jau turėjau patirties studijuojant užsienyje – Krokuvoje, tad apžvelgiau galimybes studijuoti kitose šalyse. Tuo metu tik Vilniaus dailės akademijoje vis dar vyko stojimai ir buvo galima užpildyti paraišką. Akademija turėjo puikią tarptautinę fotografijos ir medijų meno programą, kuri atitiko tai, ką aš norėjau studijuoti. Išsiunčiau paraišką ir po dviejų mėnesių sulaukiau laiško su patvirtinimu, kad esu priimta.

Sužinoję, kad esu kviečiama studijuoti Lietuvoje, aš ir mano šeima patyrėme šoką, nes apie šią šalį žinojau nedaug, o ir išvažiuoti tektų toli. Vis dėlto sprendimas išvykti buvo teisingas. Žinoma, iš pradžių buvo sunkoka prisitaikyti prie lietuviško gyvenimo būdo, tačiau galiausiai prie jo pripratau.

Mano vyras Darius taip pat yra menininkas, jis – filmų montažo režisierius. Prieš šešerius metus susipažinome „Tinderyje“ (šypsosi). Niekada iki tol nebuvau naudojusi šios pažinčių programėlės, bet lietuvė kambario draugė paskatino pabandyti. Parsisiunčiau programėlę, šiek tiek ją patyrinėjau, pamačiau savo vyrą, paslinkau į dešinę, o visa kita jau istorija.

R. Du­ran-Ši­lė­nas asmeninio archyvo nuotr.

– Ar Lietuva smarkiai kultūriškai skiriasi nuo Kroatijos? Kas mūsų šalyje jus labiausiai stebina? Ką reiškia būti menininku Kroatijoje ir Lietuvoje?

– Nepasakyčiau, kad Lietuva labai skiriasi nuo Kroatijos. Žinoma, yra tam tikrų skirtumų, bet, kalbant apskritai, šios dvi šalys turi panašumų, kurie palengvina prisitaikymo procesą. Turime net panašių žodžių, kas taip pat gelbsti. Pavyzdžiui, „kopūstas“ kroatiškai yra „kupus“, „česnakai“ – „češnjak“, o žodžiai „kada“ ir „ne“ sutampa. Visa tai padėjo mokantis lietuvių kalbos. Pastebėdavau, kad vokiečiams, prancūzams ar italams lietuvių kalbos pamokose būdavo sunkiau perprasti gramatiką, o aš matydavau tam tikrų panašumų su kroatų kalba, tad man būdavo kiek lengviau. Vis dėlto šios pagalbos neužteko norint kalbėti pilnais lietuviškais sakiniais (juokiasi).

Mūsų šalys panašios savo istorija ir tuo, kad yra ganėtinai mažos, turi palyginti nedaug gyventojų, tačiau vis tiek sugeba būti sėkmingos tam tikrose srityse. Kroatija, panašiai kaip ir Lietuva, savo nepriklausomybę paskelbė 1991-aisiais, o tada prasidėjo karas su Serbija. Lietuva buvo pirmoji valstybė, pripažinusi Kroatijos nepriklausomybę. Tiesa, kadangi jūsų šalis tuo metu taip pat buvo neseniai tapusi nepriklausoma ir iki galo nepripažinta, oficialios įtakos tai neturėjo, tačiau mums tai buvo svarbu.

Atvykus į Lietuvą, mane maloniai nustebino, kad beveik kiekviename bare galima užsisakyti ko nors užkąsti ir kad negalima rūkyti barų ir kavinių viduje. Kroatijoje įprastai barai neturi virtuvių, todėl, prieš eidamas į barą, visada aplankai artimiausią kepyklėlę ir suvalgai bureką – kroatišką čebureko versiją, ar picos gabalėlį. Atvykusi į Lietuvą, greitai įpratau vietoje bureko užsisakyti keptos duonos.

Žinoma, akivaizdžiu siurprizu tapo ir oras. Prireikė poros metų išbandant įvairius paltus ir sluoksniuojant drabužius, kol supratau, kad, norint nesušalti žiemą, prireiks storos pūkinės striukės. Niekada nesusimąsčiau, kad lietuviškos vasaros metu man prireiks lengvo švarkelio.

Manau, nepriklausomi menininkai visose šalyse patiria iššūkių. Kroatiją palikau iškart po studijų, tad gimtinėje neteko daug susidurti su meno projektų finansavimu, tačiau viskas vyksta taip pat, kaip Lietuvoje – užpildai paraišką ir tikiesi geriausio. Nežinau, ar Lietuvoje galėčiau tikėtis valstybės finansavimo, nes nesu šalies pilietė ar nuolatinė gyventoja. Tačiau man labai patiktų būti vietinių meno bendruomenių ar galerijų dalimi. Vilniuje turiu galimybių eksponuoti savo darbus, už tai esu labai dėkinga. Pavyzdžiui, turėjau solo parodas Menų spaustuvėje ir tarptautinėje meno mugėje „Art Compensa“. Be abejonės, norint tapti atpažįstamu menininku, reikia laiko. Tačiau, net esant kalbos barjerui, svarbiausia toliau kurti, o tada, tikiuosi, atsiras ir galimybių.

– Ar dažnai grįžtate į Kroatiją? Ko labiausiai ilgitės, galvodama apie gimtąją šalį?

– Labiausiai ilgiuosi Kroatijoje likusios savo šeimos. Kiekvieną vasarą mėnesiui grįžtu į Rovinį. Per pastaruosius kelerius metus supratau, kad to neužtenka, tad nuo šiol stengiuosi šeimą aplankyti ir žiemą. Labai smagu padaryti pertrauką, sugrįžti į Rovinį ir ant jūros kranto gurkšnoti kapučino, kol vyras Lietuvoje kovoja su sniegu (šypsosi).