Penktus metus Vilniuje gyvenantis muzikantas belgas Chrisas Ruebensas, nors dar ir nesijaučia visiškai savas, Lietuvos sostinę jau vadina namais ir teigė čia besijaučiantis kur kas laisvesnis.

Prieš septynerius metus susipažinęs su Baltijos gitarų kvartetu, po trejų metų buvo pakviestas koncertuoti Vilniuje. 2008-ųjų vasarą čia lankėsi pirmąkart. „Miesto centras patiko iškart, bet miegamieji rajonai su tais pilkais komunistiniais pastatais patrauklūs neatrodė“, – pirmą įspūdį prisiminė muzikantas.

Vienai narių apleidžiant kvartetą likę prisijungti pakvietė būtent Chrisą. Labai dvejojęs po dviejų savaičių – tiek laiko turėjo apsispręsti – jis vis dėlto persikėlė į Vilnių. Baltijos gitarų kvartete ir Chriso Ruebenso ansamblyje grojantis, Tarptautinėje Vilniaus mokykloje gitaros pamokas dėstantis žavusis belgas šypsosi klausiamas, ar ketina čia likti visam laikui.

"Likau čia ilgiau, nei iš pradžių planavau, bet nugyventi visą gyvenimą... Kažin. Mano šaknys kitur, Vilniuje, manau, gyvensiu tiek, kiek jausiu, kad noriu čia gyventi, – sakė 37-erių Ch.Ruebensas.

– Kaip per tuos daugiau nei ketverius metus pasikeitė požiūris ir nuomonė apie Vilnių?

– Dabar į viską žiūriu kitaip nei iš pradžių. Persikėlęs čia dar keletą mėnesių nebuvau susidaręs gero įspūdžio apie šį miestą, bet tam yra paprasta priežastis – aš tiesiog nebuvau jo matęs: neturėjau laiko vaikštinėti, daug repetavau, įrašinėjom naują kvarteto plokštelę, taip pat skraidžiau koncertuoti į Belgiją, nes nesinorėjo atšaukti jau suplanuotų koncertų. Pradžioje Vilnius man buvo susijęs tik su darbu, grįždavau į Belgiją pas šeimą, galėdavau ten atsikvėpti. Situacija ėmė keistis po pusmečio, kai didieji darbai buvo nudirbti.

Kaip ir visur, turi susikurti savo aplinką: rasti draugų, pažįstamų, o tai užtrunka. Man prireikė dvejų trejų metų, kol tokią aplinką susikūriau. Dabar jau jaučiuosi turintis čia savo gyvenimą.

– Ar tai reiškia, kad čia jautiesi kaip namie?

– Taip, galiu sakyti, kad jaučiuosi. Žinoma, šis jausmas atėjo pamažu. Pirmus metus, kai grįždavau į Belgiją, jausdavausi grįžęs namo. Prabėgus porai metų jausmas pasikeitė. Dabar, kai pas tėvus pabūnu savaitę, pasiilgstu Vilniaus ir noriu čia grįžti.

– Kokios vietos Vilniuje tave traukia, tau patinka?

– Mėgstu pasivaikščioti senamiestyje, jis man neatsibosta. Labai patinka senamiesčio architektūra, pastebiu, kad vaikštinėdamas po jį vis dar daug dairausi, tarsi būčiau turistas (šypsosi). Nemėgstu naktinių klubų, labiau patinka kamerinė aplinka, vyninės, smagu, kad Vilniuje tokių vietų atsiranda vis daugiau, ir man labai patinka, kaip jos įtraukiamos į miesto gyvenimą.

– Susikūrei čia savo aplinką, turi draugų, kolegų, ką manai apie lietuvius?

– Šito klausimo anksčiau sulaukdavau labai dažnai (juokiasi). Iš pradžių klišė, kad lietuviai liūdni, pikti, nelaimingi, nedraugiški man atrodė nusakanti tiesą. Bet laikui bėgant ta nuomonė tikrai labai pasikeitė. Manau, labai didelę reikšmę turi kalba. Pradžioje su visais bendravau angliškai, atrodė, kad dėl kalbos žmonės statosi sieną. Man tai buvo neįprasta, nes Belgijoje net ir nemokėdami kalbos stengiamės bendrauti su užsieniečiais, nėra to baimės jausmo. Dabar jau lengviau. Pažįstami žmonės nebebijo kalbėti angliškai ir, aišku, situaciją lengvina tai, kad aš pramokau lietuviškai.

– Ar sunki mūsų kalba?

– Kalboms esu gana imlus – kalbu olandų, vokiečių, prancūzų, anglų, šiek tiek ispanų kalbomis. Jūsų kalba tikrai nelengva. Būtų greitesnis progresas, jei vaikščiočiau į kursus, bet dėl darbo, koncertų grafikų žinau, kad tektų praleisti pamokas, todėl tiesiog mokausi namie, padeda draugė.

– Kas tau Vilniuje gražiausia?

– Man labai patinka Katedros aikštė. Ji pačiame miesto centre, o turėti tokią atvirą erdvę vidury miesto yra tikrai nuostabu. Patinka Stiklių gatvė, greta esančios, tos mažos kavinukės lauke, šiltuoju metų laiku smagu ten pasėdėti.

– Kaip manai, ko Vilniui trūksta?

– Vienas gražesnių dalykų – per miestą tekanti upė. Išeinu pasivaikščioti palei Nerį ir taip norėtųsi, kad krantinė atrodytų geriau, būtų sutvarkyta. Suprantu, kad norint ją restauruoti, pastatyti suoliukų, pasodinti gėlynų, įrengti apšvietimą ir pan. reikia daug lėšų.

– Ar šis miestas įkvepia tave kurti?

– Net nežinau, ar galėčiau taip sakyti apie patį miestą... Bet, kita vertus, negaliu sakyti ne. Parašiau vieną kūrinį kvartetui, tiksliau, perrašiau tą, kurį kažkada atlikau Šv. Kazimiero bažnyčioje. Naująjį kūrinio variantą įkvėpė bažnyčia. Kuriant muziką geriausias įkvėpimas man visad buvo klausytis kitų muzikos, vaikščioti į koncertus, tai labai dažnai darydavau Belgijoje, bet to kur kas mažiau yra Vilniuje. Įkvėpimo suteikia ir grojimas su talentingais Lietuvos muzikantais. Neseniai subūriau ansamblį (Chris Ruebens Ensemble – red. past.), kuriam sukūriau viso koncerto kūrinių programą ir, atrodo, tai ne pabaiga. Taigi, matyt, natūralu, kad čia tas įkvėpimas ateina grojant su vietos muzikantais, būnant skirtingoje aplinkoje, ir taip, kartais įkvėpti gali net bažnyčia.

– Tenka groti bažnyčiose, ar pačiam tai patinka?

– Patinka. Ir draugai dažnai juokiasi, kad būdamas užsienietis esu aplankęs kur kas daugiau Vilniaus bažnyčių nei jie (juokiasi). Nežinau kodėl, bet visur, kur nuvažiuoju, jei pamatau bažnyčią, noriu užsukti vidun. Nors buvau auginamas kaip katalikas, tokiu nebesijaučiu. Bet bažnyčios vis tiek yra kai kas tokio, kur pravėręs duris tarsi patenki į kitą pasaulį.

– Kas geriausiai padeda atsipalaiduoti?

– Geriausias poilsis – artimų žmonių kompanija ir koncertai. Ir vienu, ir kitu atveju pamirštu visa kita.

– Čia nuolat susipažįsti su naujais žmonėmis, kokią žmogaus savybę labiausiai vertini?

– Atvirumą. Nemėgstu, kai vyniojama į vatą, patinka, kai žmogus pasako viską tiesiai. Ir dar spontaniškumą.

– Kuo norėtum būti, jei nebūtum savimi?

– (Juokiasi.) Nežinau, man labai gera būti savimi.