Kodėl žmonės linkę pažeisti visuomenės normas? Vienas iš atsakymų – dėl to kalta aplinka. Žinoma, tai lengviausias būdas pasiteisinti. Tačiau šiuose žodžiuose yra tiesos, sako mokslininkai. Kitų demonstruojamas elgesys neretai lemia ir tai, kaip elgsimės mes. Vienas iškultas langas dažnai tėra pradžia. Greitai tokių atsiranda ir daugiau.

Išdaužti langai

Prieš savaitę Lietuva sulaikiusi kvapą stebėjo įvykius prie Seimo. Praėjus 18 metų čia vėl susirinko daugybė žmonių. Tik anąkart jie rinkosi ginti valdžios atstovų, o šįkart buvo nusiteikę pulti. Ir puolė: pradėta nuo kiaušinių, vėliau laidytos sniego gniūžtės, po to pasirinktos ir grindinio plytelės, pro šalį švilpė guminės kulkos, dužo Seimo langai. Riaušėmis tapęs mitingas, ko gera, ne vieną privertė susimąstyti, ką gali padaryti įtūžusi minia ir kas įkvepia vandalus. Atsakyti į šį klausimą bando išdaužto lango teorija.

Apie išdaužtus langus pirmą kartą užsiminė politologas Jamesas Wilsonas ir sociologas George'as Kellingas, dirbęs nepilnamečių kolonijoje. 1982-aisiais viename JAV žurnale pasirodžiusiame straipsnyje "Broken Windows" (išdaužti langai – angl.) mokslininkai nagrinėjo asocialaus elgesio priežastis ir jo prevencijos būdus.

Autoriai pastebėjo: jeigu pastate yra išdaužtų langų ir jų niekas greitai nepakeičia, vandalus tai skatina išmušti dar kelis, vėliau įsibrauti į vidų, o jei pastatas negyvenamas, jį padegti. Panašiai ir su šiukšlėmis gatvėse. Jei ant šaligatvio ima kauptis šiukšlių ir jų niekas nesurenka, laikui bėgant žmonės jų palieka vis daugiau, o kai kuriuos tai gali paskatinti net įsilaužti į šalia paliktus automobilius.

Inovatyvios teorijos autoriai buvo pakviesti padėti ją įgyvendinti realybėje. Po kelerių metų vieno didžiausių JAV miestų – Niujorko – vadovybė paprašė G.Kellingo konsultacijų, kaip padidinti saugumą mieste. Aktyvus šios teorijos rėmėjas tuometis miesto metro viršininkas išvalė šiukšles ir panaikino grafitus visoje metro sistemoje. Pasiekta akivaizdžių rezultatų – metro imtas vertinti kaip saugesnis ir švaresnis transportas, juo dažniau pradėjo naudotis vidurinis ir aukštesnysis socialiniai sluoksniai.

Dešimtojo dešimtmečio viduryje nusikalstamumo lygis šiame mieste nukrito per pusę, o tuometis Niujorko meras Rudolphas Giuliani tokią sėkmę priskyrė išdaužto lango teorijai. Niujorke pasitelkti metodai tapo pavyzdžiu ir kitiems JAV miestams, kuriuose buvo aukštas nusikalstamumo lygis. 1996-aisiais pasirodė G.Kellingo knyga apie tai, kaip tvarkinga aplinka padeda sumažinti nusikaltimų skaičių ir sustiprinti saugumą.

Šiukšlino dėl išterliotų sienų

Išdaužto lango teorija neišvengė kritikos. Jos oponentai teigė, kad sumažėjęs nusikaltimų skaičius nesusijęs su tvarkingesne aplinka. Jį esą lėmė spartus ekonomikos kilimas, gerėjančios gyvenimo sąlygos ir iš gatvių išguiti narkotikų prekeiviai. Praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams nuo to laiko, kai pasirodė ši teorija, keli olandų mokslininkai nusprendė ją pirmą kartą patikrinti atlikdami nepriklausomus eksperimentus.

Keesas Keizeris su kolegomis iš Groningeno universiteto tyrė žmonių elgesį įvairiose aplinkose ir stebėjo, ar jose esantys vandalizmo ir netvarkos požymiai veikia jų elgesį. Eksperimento rezultatai neseniai paskelbti žurnale "Science". Mokslininkai nustatė, kad atitinkamos aplinkos sąlygos socialinėms normoms nusižengti linkusių žmonių skaičių gali padidinti dvigubai. Žmonių noras vienaip ar kitaip elgtis gali stiprėti arba silpnėti atsižvelgiant į tai, kokį elgesį jie stebi šalia savęs.

Pirmą eksperimentą mokslininkai atliko miesto gatvėje, kurioje žmonės dažnai stovėti palikdavo savo dviračius. Vieną kartą joje buvo sukurta tvarkinga aplinka, kitą – ne. Pirmu atveju sienos buvo naujai perdažytos, o antru – padengtos netvarkingais grafitais. Abu kartus buvo įrengtas didžiulis ant sienų piešti draudžiantis ženklas – toks, kad jo negalėtų nepastebėti dviračių pasiimti atėję žmonės. Ant visų ten stovinčių dviračių buvo pakabinama neegzistuojančios sporto reikmenų parduotuvės reklaminė skrajutė. Norint važiuoti, ją reikėjo būtinai nuimti.

Pasiimti dviračių grįžtantys žmonės buvo slapta stebimi. Kadangi šalia nebuvo šiukšliadėžės, dviratininkas galėjo pasielgti trejopai. Jis galėjo reklaminę skrajutę pasiimti su savimi, užkabinti ant kito dviračio, tai tyrėjai būtų laikę šiukšlinimu, ar numesti ant žemės. Tą kartą, kai sienos buvo švarios, šiukšlino 33 proc. dviratininkų, o kai aplinka buvo netvarkinga, šis skaičius išaugo iki 69 proc.

Gundymas pinigais

Per kitą panašų eksperimentą buvo panaudota laikina tvora su nedideliu tarpeliu – ji užstojo kelią į automobilių aikštelę. Šalia jos buvo pastatyti du ženklai: vienas jų rodė, kad praeiti čia negalima, o kitas draudė prie tvoros palikti prirakintus dviračius. Esant tvarkingai aplinkai, kai prie tvoros buvo palikti keturi neprirakinti dviračiai, 27 proc. žmonių naudojosi tvoroje esančia skyle, kad sutrumpintų kelią iki automobilių aikštelės. O tada, kai dviračiai buvo prirakinti prie tvoros, draudžiamojo ženklo nepaisė 82 proc. žmonių.

Vis dėlto įdomiausi rezultatai gauti atliekant eksperimentą su pinigais. Mokslininkai bandė ištirti, kiek žmonių yra pasirengę rimčiau nusižengti ar įvykdyti smulkią vagystę.

Per šį eksperimentą tyrėjai pašto dėžutėje palikdavo voką su pastebimu 5 eurų banknotu. Iki galo į dėžutę neįstumtą voką su pinigais galėjo matyti praeiviai, jie vėl galėjo rinktis – neliesti voko, įstumti jį į pašto dėžutę ar pasiimti. Kai aplinka buvo tvarkinga, voką su pinigais pasiėmė 13 proc. pro šalį ėjusių žmonių. Kai pašto dėžutė buvo išmarginta grafitais, laišką pasisavino 27 proc. žmonių. Ir net jeigu pašto dėžutė nebuvo ištepliota dažais, tačiau aplinkui mėtėsi šiukšlių, nusižengti buvo linkę ketvirtadalis žmonių.

Skatina kitų elgesys

Įvertinę rezultatus, tyrėjai padarė dvi išvadas. Pirmiausia netinkamas vienų žmonių elgesys veikia kitų žmonių socialinių įsipareigojimų supratimą. Jie nebūtinai pakartos kitų daromus nusižengimus, tačiau tai gali juos paskatinti paminti kitas tinkamo elgesio normas. Jeigu žmogus supranta, kad už savo veiksmus nebus nubaustas, nes kitiems jau yra pavykę išsisukti, jie nepaiso draudimų.

Antra, jeigu sudaromos sąlygos, kad įvairių draudimų gali nepaisyti tam tikra grupė žmonių, tai padėtį tik pablogina ir skatina neatsakingai elgtis kitus. Vadinasi, kitų visuomenės narių demonstruojamas elgesys turi kur kas stipresnį poveikį negu paprastas draudimas dėl nederamo elgesio.

Anot tyrimo sumanytojo K.Keizerio, žmogus elgesį įvairiomis aplinkybėmis lemia trys veiksniai: socialinių normų suvokimas, gėrio vertinimas realioje situacijoje ir asmeninės naudos siekimas. Tad jeigu slopinamas pirmas veiksnys, sumažėja socialinės atsakomybės jausmas ir viršų paima kiti du.

Tiesa, teorijos kritikai vis tiek nerimsta ir tikina, kad ji galioja tik tam tikromis sąlygomis, o realybėje žmones nusikalsti skatina daugybė kitų veiksnių, kurie yra kur kas svarbesni negu nesutvarkyta aplinka.

Patruliuojantys policininkai

1982-ųjų straipsnyje J.Wilsonas ir G.Kellingas rašė ir apie tai, kokią reikšmę turi mieste pėsčiomis patruliuojantys policininkai. Statistiškai nusikaltimų skaičius šiose miesto vietose nebuvo mažesnis, palyginti su tais rajonais, kuriuose policininkai patruliuodavo automobiliais. Tačiau žmonės buvo linkę galvoti, kad gyvena saugesnėje aplinkoje ir labiau pasitikėjo savo kaimynais.