Inkilai, nameliai šikšnosparniams ir šėryklos voverėms. Visa tai savo rankomis gamina, pakuoja į dėžes ir pirkėjams į Vakarų Europą siunčia Lukiškių kalėjime uždaryti kaliniai. Dažnai tie, kurie laisvę išvys nebent sapne.

Uždirbti pinigai – žmonai

„Susituokiau, o man net su žmona neleidžia susitikti. Jau tiek popieriaus savo rašymams sunaudojau, kad net pirkti tenka. Mes juk ES, tad padėtis turėtų gerėti, o čia vos ne atvirkščiai“, – piktinosi iki gyvos galvos nuteistas ir Lukiškių kalėjime bausmę atliekantis radviliškietis Aidas K.

Nors kalėjimo taisyklės draudžia susirašinėti su kaliniais iš skirtingų pataisos namų, vyriškis pasakojo, kad žmoną susirado „virtualiai“ – susirašinėdamas su Panevėžio pataisos namų kalinėmis. Dabar jis, nors ir nesvajoja sulaukti malonės ir išeiti į laisvę pirma laiko, tačiau turi gyvenimo tikslą – dirba kalėjimo dirbtuvėse, o dalį sutaupytų pinigų siunčia savo antrajai pusei. „Jai dar 13 metų liko sėdėti, tai negreit išeis. Svarbu, kad tik mums leistų susitikti“, – šypsojosi vyras.

Darbas Aidui K. – tikras išsigelbėjimas, galimybė darbo dienomis būti gryname ore, o ne sėdėti kameroje. Jau ketvirtus metus jis dažo inkilų, vabzdžių namelių, avilių, triušidžių stogus ir krauna juos į dėžes. Ši produkcija papuošta garsių pasaulio gamintojų prekės ženklais iškeliauja į Vakarų Europą: Olandiją, Angliją, Prancūziją.

Moko būti gerus

„Štai vabzdžių namelis. Žmonės ten turi savo sodybas, pievas, sodus. Ir štai vaikas gauna tokį specialų namuką, į kurį atskrenda pagyventi įvairių vabalų, drugelių. Tai būna savotiška globa, vaikas juos stebi, jais rūpinasi ir taip užauga geresnis“, – kaip tikras pedagogas aiškino Aidas K.

Vyras nuteistas už sunkus nusikaltimus. Dar penki per žurnalistų viešnagę Lukiškėse triūsę pakuotojai-dažytojai įkalinimo įstaigoje taip pat atsidūrė ne be reikalo. „Ne už uogienę sėdim“, – pajuokavo čia pat inkilus į dėžes kraunantis kalinys.

Nedirbantys nuteistieji gali dalyvauti kitose užimtumo ir socialinės reabilitacijos programose, tačiau bemaž kiekvieno svajonė – dirbti. Ir pinigai čia vaidina toli gražu ne svarbiausią vaidmenį.

„Iš viso jų čia dirba apie 35, ir tai yra labai svarbu šiems žmonėms. Jie turi užsiėmimą, jaučiasi naudingi, na, ir pinigų susitaupo. Yra tokių, kurie ir televizorių nusiperka ilgėliau padirbę. Tiesa atlyginimai nelabai dideli, šiuo atveju tai 350–400 litų per mėnesį“, – dienraščio žurnalistams pasakojo Lukiškių tardymo-izoliatoriaus Reabilitacijos skyriaus viršininkas Dmitrijus Voskresenskis.

Nebenori atverti širdies

Aidas K. prisipažino, kad kalėjimas pakeičia žmogų. Keista, tačiau pavojingais visuomenei pripažinti asmenys atsiveria ir per savo atvirumą nukenčia nuo tos pačios visuomenės, kuri nuo jų saugoma.

Jau bemaž du dešimtmečius kalintis Aidas K., nors ir turėjo teisę po dešimties metų rašyti malonės prašymą, juo nepasinaudojo ir dabar to daryti neskuba. Vyriškis bijo, kad visuomenėje, į kurią daugelis taip veržiasi sugrįžti, liks atstumtasis.

„Pas mane kartą atėjo žurnalistė, aš jai širdį atvėriau, viską papasakojau, o ji paskui mano žodžius iškraipė. Pasakė, jog džiaugiuosi, kad mano motina nuo gėrimo mirė. Kaip aš galiu džiaugtis? Na taip, mirė ji nuo gėrimo. Gėrė, girta mirė, bet jokio džiaugsmo dėl to nejaučiu“, – liejo nuoskaudą pašnekovas.

Pakeitė darbo profilį

„Būtinai užeikit, noriu vieną citatą pasakyti“, – iš dirbtuvių, kuriose atsiranda inkilai Vakarų Europos paukščiams, žurnalistus šaukė linksmo veido kaunietis, iš pradžių prisistatęs Anupru, o vėliau apsigalvojęs „prisiklijavo“ kitą vardą. „Dabar vardą galima kad ir kiekvieną mėnesį keisti. Juozas aš. Iš Kauno“, – šypsodamasis sakė jis.

Lukiškėse Juozui teks būti iki gyvos galvos. Staliumi jis tapo prieš aštuonetą metų. „Visą gyvenimą“ (taip savo metus, praleistus laisvėje, vadina pats nuteistasis) Juozas dirbo elektriku, atsidūręs už grotų ėmėsi pagal brėžinius gaminti inkilus, triušides, vabzdžių namukus.

„Būtinai parašykit, kad čia mažesni nusikaltėliai sėdi negu Seime. Gal todėl ir mažiau uždirbame, nors gaminame dvasių gaudykles“, – rodydamas į bičių spiečiams gaudyti skirtas dėžes juokėsi Juozas.

Siūlo darbo vietą

Bendraujant su besidarbuojančiais kaliniais pradeda atrodyti, kad esi įprastoje medžio apdirbimo įmonėje. Žmonės juokauja vienas su kitu, nuoširdžiai ir atvirai bendrauja. Atrodytų, puikios darbo sąlygos ir puiki darbo vieta ne tik kaliniui, bet ir kiekvienam laisvėje esančiam bedarbiui.

Kokia gyvenimo kasdienybė paslėpta nuo žurnalistų akių, galima tik numanyti, tačiau Juozas juokiasi, kad tą pačią akimirką bet kuriam norinčiam sutiktų atiduoti savo darbo vietą.

„Įdėkit skelbimą laikraštyje antrame puslapyje arba dar geriau – pirmo apačioje. Sąlygos geros, šildomos patalpos, laiku mokamas atlyginimas “ant larioko„. Na, ir dar, ko gero, paliksiu maisto davinio porai savaičių, nes vis vien ateis žmogus, tai stresas, nauja aplinka. Kad greičiau priprastų“, – reklamavo savo darbovietę kaunietis.

Tausoja ir saugo medžius

Tikroji realybė kiek kitokia. Kalinių darbą koordinuojantis meistras Raimondas įsitikinęs, kad to, ką daro kaliniai, jokiai kitai įmonei Lietuvoje daryti neapsimokėtų. Bent keturios įmonės, bandžiusios eksportuoti panašią produkciją į užsienį, bankrutavo. Išsilaikė tik kalinių darbu pagrįstas verslas.

„Iš viso yra per 100 skirtingų modelių gaminių. Pavyzdžiui, vabzdžių namukas į Olandiją iškeliauja už 8 eurus. Jis taip pat turi sertifikatą, kad medis, iš kurio pagamintas šis namukas, buvo nukirstas, o jo vietoje tuoj pat pasodintas kitas medis. Lietuvoje tokio sertifikato niekas nereikalautų, o štai ten reikia“, – pasakojo kalinių cecho gamybos baro meistras.

Atostogų išeiti nesiruošia

Dabartinis darbas, pasak Raimondo, gerokai skiriasi nuo to, ką kaliniai dirbdavo prieš dešimtmetį ar dar anksčiau. Dabartiniai gaminiai reikalauja daug daugiau įgūdžių, patirties.

„Kažkada čia taip pat buvo apdirbamas medis, tik gaminiai buvo primityvesni: langinės, langų rėmai. Dabar jau kas kita, rimti brėžiniai, turi dirbti tikrai įgudusios rankos. Tad tas kalėjimas iki gyvos galvos yra lyg garantija, kad geras darbininkas neišeis iš darbo“, – dėstė Raimondas.

Visiems darbuotojams, nesvarbu, kad jie kaliniai, pagal Darbo kodeksą priklauso atostogos – 28 kalendorinės dienos per metus. Tačiau nė vienas iš dienraščio kalbintų kalinių jomis pasinaudoti neskuba.

„Aš jau aštuonerius metus dirbu, tai kokius aštuonis mėnesius turiu tų atostogų sukaupęs, bet kas man iš jų? Sugrįžti į kamerą? Geriau ne, man čia darbas kaip atostogos“, – nusišypsojo Juozas.

Europoje – rūpestis didesnis

Gyvenimas Lietuvos kalėjimuose kol kas gerokai prastesnis nei panašaus profilio įstaigų Vakarų Europoje. Štai Švedijos kalėjimuose kalinius linksmina ir cirkas, ir drambliai.

Švedijos kalėjimuose lankęsis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas D.Voskresenskis pripažino, kad kol kas kalinių gyvenimo sąlygos Lietuvoje kur kas prastesnės. Pirmiausia, Švedijoje nėra tokių didelių kalėjimų kaip Lietuvoje. Tiesiog neįsivaizduojama, kad vienoje įstaigoje kalėtų per tūkstantį žmonių.

"Pinigai, aišku, atlieka svarbų vaidmenį, bet tai ne pagrindinis rodiklis, nulemiantis sėkmingą nuteistųjų reabilitaciją. Pas juos maksimumas – 300 žmonių. Na, ir kai skaičius mažesnis, aišku, ir visai kitos sąlygos. Gali daugiau dėmesio skirti darbui su tokiais žmonėmis, jų reabilitacijai, paruošti būsimam gyvenimui visuomenėje.

Taip jau yra. Kai atvažiavau į kalėjimą Švedijoje, pirmas vaizdas, kuri pamačiau – už galvos susigriebęs kalėjimo viršininkas, nežinantis, kur padėti 1 mln. kronų įmonės pelno, kuris turėjo būti skirtas kalinių poreikiams. Jis man sako: „Ir cirką jiems buvau atvežęs, ir gyvą dramblį, ir vis vien dar tiek pinigų lieka, o juk reikia juos panaudoti, nes kitaip mūsų darbas gali būti neigiamai įvertintas“, – iš Švedijos parsivežtais įspūdžiais dalijosi D.Voskresenskis.

Kalėjimo darbuotojas teigė, kad jei bus patvirtintas kalėjimo dalyvavimas ES struktūrinio fondo finansuojamoje programoje, įstaigos administracijos darbuotojai vyks keistis patirtimi ir į kitų valstybių kalėjimus, ir socialinės reabilitacijos, mokymosi įstaigas.

„Planuojama kelionė ir į Taliną, kitų valstybių kalėjimus. Planuojamos kelionės į Rumunijos, Lenkijos, Estijos socialinės reabilitacijos įstaigas. Dažniausiai tokios kelionės trunka dvi tris dienas, susipažįstama su ten veikiančia sistema, tose įstaigose esančių asmenų gyvenimu, darbo sąlygomis, mokymosi galimybėmis. Tai tikrai leistų praplėsti socialinės reabilitacijos galimybes mūsų įstaigoje“, – pasakojo pašnekovas.

Padovanos inkilų miestiečiams

Šiandien nuo 10 val. prie Bernardinų bažnyčios vyks inkilų kabinimo šventė. Ji ypatinga tuo, kad inkilus parapijai dovanoja Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime dirbantys nuteistieji.

Renginyje dalyvaus Bernardinų parapijos parapijiečiai, savanoriai, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos atstovai. Planuojama, kad prie akcijos prisijungs ir Vilniaus pataisos namai. Vienas akcijos dalyvių Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas D.Voskresenskis papasakojo, kad renginys prasidės nuo 3-iųjų vaikų globos namų auklėtinių piešinių parodos atidarymo.

„Tuomet bus pašventinti ir kabinami inkilai. Visi norintys dalyvauti akcijoje taip pat kviečiami atsinešti savo inkiliuką – jis taip pat bus pašventintas ir įkeltas į medį. Tai jau tradicinė, ne pirmus metus vykstanti pavasario šventė, susijusi su minima Žemės diena“, – kalbėjo D.Voskresenskis.

Po šventės Bernardinų socialinių paslaugų centre vyks suneštinė vakarienė – agapė.