Už senų vartų Užupyje atsiveria vienomis gražiausių kapinių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje vadinamos Bernardinų kapinės. Kiekvieną jų kertelę geriausiai pažįsta buvęs prižiūrėtojas 67 metų Antanas Grinčelaitis.

Darbas arčiau gamtos

Įgudusi A.Grinčelaičio akis vos praėjus Bernardinų kapinių vartus pastebi mažiausius pokyčius. Pastatytas naujas stendas su žemėlapiu žmonėms padės lengviau susiorientuoti – puiku. O štai takeliai taip ir liko iki galo nesutvarkyti – negerai.

Kiekvienas antkapis, suolelis, tarp kapų labirintų įsimaišę medžiai – viskas užfiksuota buvusio kapinių prižiūrėtojo atmintyje ir daugybėje nuotraukų.

"Man būdavo labai lengva rasti reikalingą kapą, nes mano atmintis – vaizdinė", – paaiškino A.Grinčelaitis. Nieko keista žinant, kad iki pradėdamas kapinių prižiūrėtojo darbą 1992 m., vyras buvo profesionalus fotografas. Susimąstyti apie gyvenimo permainas paskatino žmona, susirūpinusi sutuoktinio sveikata.

"Penkerius metus dirbau dienraštyje fotografu. Technologijos tada buvo kitokios nei dabar. Dirbome tik juostiniais fotoaparatais, patys ryškindavome nuotraukas, nuolat dirbdavome su labai daug cheminių medžiagų. Žmona pradėjo sakyti, kad aš pats darausi kažkoks pageltęs, tad teko šį darbą mesti. Nusprendžiau ieškoti ko nors arčiau gamtos", – pasakojo jis.

Jaučiasi nereikalingas

Iš pradžių A.Grinčelaitis įsidarbino Antakalnio kapinėse, tačiau po penkerių metų keičiantis jas administruojančioms įmonėms buvo perkeltas į Rasų ir Bernardinų kapines.

"Kaip spėdavau abejas apeiti? Kad aš labai greitas", – juokėsi vyras. Jei matydavo, kad darbininkai ko nors nepadarė iki galo, pats imdavosi iniciatyvos – sugrėbdavo lapus, aptvarkydavo kapus.

Dar kartą pasikeitus kapines tvarkančioms įmonėms, vyrui teko palikti mėgstamą darbą, tačiau retkarčiais jis vis dar užeina pažiūrėti, kaip čia viskas klostosi. "Kviestų dirbti, mielai eičiau, bet kam reikia tokio seno, visi mieliau jaunus priima. Toks gyvenimas..." – atsiduso.

Nuotraukos – knygoje

Dirbdamas kapinių prižiūrėtoju A.Grinčelaitis nepamiršo savo meilės fotografijai – tik fotoaparatą iš juostinio pakeitė į skaitmeninį.

Fotografo archyve per daugiau nei dešimtmetį darbo sugulė daugybė kapinių nuotraukų. Kai šiemet buvo minimos Bernardinų kapinių 200-osios metinės ir ta proga leidžiama knyga "Vilniaus Bernardinų kapinės", vyriausioji jos redaktorė istorikė Vida Girininkienė kreipėsi pagalbos į A.Grinčelaitį.

"Toje knygoje – maždaug šimtas mano nuotraukų, dabar jau galvojame apie kitą. Vėl teks dažnai čia apsilankyti", – džiaugėsi jis. Ir patikino, kad dirba ne dėl pinigų – nežino, kiek jų gaus, ir ar apskritai gaus.

"Man daug nereikia – pensiją gaunu, nerūkau, beveik negeriu. Kitkam užtenka. Bet veiklos žmogui būtinai reikia – kitaip greitai protas gali pasimaišyti", – įsitikinęs A.Grinčelaitis. Todėl užsukęs padaryti keleto nuotraukų jis nesibodi senu papratimu ir šiek tiek aptvarkyti kapų.

Rūpesčiai dėl jaunimo

Prieš porą metų Bernardinų kapinės turėjo bėdų – čia buvo įpratęs rinktis jaunimas, dažnai vykdavo išgertuvės.

"Kartą nusprendžiau su jais pasišnekėti, – prisiminė A.Grinčelaitis. – Sakau, tebūnie, sėdėkite, bet tik nelipkite ant kapų, šiukšlių nepalikite. Paskui kurį laiką buvo ramu – aš juos matydavau, pasisveikindavome, jie sau ramiai ant laiptelių sėdėdavo. Tik paskui kažkurie pradėjo senus antkapius vartyti – man tai nepatiko, aš juos fotografuodavau, bet antkapius tekdavo vis tiek pačiam atstatyti."

Tačiau jaunimas į Bernardinų kapines užsuka ne tik pasilinksminti. Jei ne aplinkinių mokyklų moksleiviai, kažin, kaip su turimomis pajėgomis prižiūrėtojams sektųsi susitvarkyti.

"Maždaug 80 proc. kapų Bernardinų kapinėse neturi oficialaus prižiūrėtojo – juk šitos kapinės labai senos. Bet ateina vaikai iš aplinkinių mokyklų ir jas aptvarko. Tik reikia neleisti jiems darbuotis per ilgai, nes po valandos pradeda išdykauti, – šypsojosi A.Grinčelaitis. – Galbūt nuo jaunimo pirmiausia reikėtų ir pradėti. Kapinių tvarkymas – labai geras būdas ugdyti atsakomybės jausmą, supratimą, kad niekas nėra amžinas, visi išeisime."

Tačiau užsukti jei ne aptvarkyti Bernardinų kapinių, bet bent jų apžiūrėti, turėtų kiekvienas. "Čia vienos gražiausių kapinių Europoje, o daug vilniečių net apskritai nežino, kad tokios yra. Tegu ateina, pasivaikšto – nuostabios kapinės. Jos skirtos gyviesiems, o ne mirusiems – jiems jau tai nebesvarbu", – šyptelėjo A.Grinčelaitis.