Tikrai, jums teko susidurti su moderniška moterimi, kuri savo profesija taip didžiuojasi, kaip šykštuolis savo pinigais. Ji kalba tik apie savo darbą ir savo kaimynui tuo duoda suprasti, kad tokios moters, kaip ji, reikia su pagarba ir atsidėjimu klausytis. Jos kaimyno pastangos šį tą pasakyti nueina niekais. Ji tik viena nori kalbėti ir stengiasi, kad visi ją girdėtų.

Nemažiau nuobodi ir "gražuolė", kuri išdidi sėdi prie stalo ir tyli laukdama, kad kiti ją šnekintų. Vadinasi, visi turi suprasti, kad ji yra sužavėjusi daugybę vyrų, taigi, jai nėra reikalo stengtis kam nors patikti. Veltui laukia jos kaimynas atsakymo į savo paklausimus. Pagaliau jis ieško nusiraminimo lėkštėj. Toj stalo vietoj užviešpatauja nejauki tyla. Būtų galima duoti dar ne vieną panašų pavyzdį.

Tiesa, nelengva su visai svetimu žmogum, kurį gal tik pirmą kartą matome, užmegzti įdomų pasikalbėjimą. Nieku būdu negalima daryti kvotos! "Kas jūs esate iš tikrųjų?" Į tokį klausimą tikrai nesulauksim atsakymo.

Reikia vengti religinių ir politinių ginčų. Nereikia pasakoti apie esančių prie stalo svečių santykius. Taip pat neįsileiskit į ilgas kieno nors ligos ar mirties istorijas. Pasakojant apie vaikus, ypač apie savo, nereikia parodyti per didelio susižavėjimo.

Šnekėkite tik tuomet, kai nuryjate kąsnį. Kitaip sunku suprasti ką kalbate. Be to, kartais gali iškristi valgio trupinėlis. O tai labai negražu ir labai nemalonu aplink sėdintiems.