Skambant Mendelsono maršui susikibę rankomis penktadienio popietę į Rotušę įžengė kauniečiai Antanas ir Lilijana Marija Aleksynai. Netradiciniai aukso žiedai, būrys svečių ir geltonų gėlių puokštės liudijo, kad tai neeilinės sutuoktuvės. Pora susituokė prieš 50 metų, o penktadienį šventė savo auksines vestuves.

"Per tuos metus niekas nepasikeitė, tik šokti taip apsukriai nepavyks. Sąnariai neleidžia", – pašnibždomis, kol žmona negirdėjo, prasitarė auksinės santuokos jubiliatas, 73 metų A.Aleksynas.

Kaip ir prieš 50 metų, jaunuosius tądien lydėjo piršlys. "Nepakorė pirmą kartą, todėl antrą kartą ranka nepakils to daryti", – žvelgdamas į jaunuosius šyptelėjo Kazimieras Motuza. Būtent jis 1952 m. Antaną atvedė į šokių aikštelę ir kelerius metus mokė pagrindinių lietuvių liaudies šokių. Netrukus imlus jaunuolis pats tapo "Žilvičio" šokių kolektyvo vadovu ir šokio meno mokė kitus. Taip pat ir savo būsimą žmoną.
"Nemeluosiu sakydamas, kad mus suvedė šokis, – švarko atlape taisydamas geltonos lelijos žiedą kalbėjo jaunikis. – O tašką padėjo piršlys."

Ne veltui po santuokos ceremonijos ir sveikintojų bučinių K.Motuza nuotaką iškvietė piršlio valsui. Ir tik vėliau susigraudinusią Lilijaną Mariją grąžino į vyro rankas.
"Ko palinkėčiau auksinio jubiliejaus proga? Visko, tik ne šokių. Jiems šio malonumo jau pakaks", – šmaikštavo piršlys.