Ligonių slaugymas, darbas naktimis, koncertai, knygos, kelionės, tik ne senjorų šokiai – taip bėga Veronikos Ražinskaitės dienos. 74-erių sulaukusi Maltos ordino savanorė Veronika – pavyzdys ne tik bambantiems senoliams, bet ir gyvenimu nepatenkintiems jaunikliams.

Žinojo, ko nori

„Man dar trūksta laiko. Norėčiau dar kokių penkių papildomų valandų. Būtų labai gerai. Paros man neužtenka“, – galima tik pavydėti Veronikos energijos ir optimizmo. Keturis savo gyvenimo dešimtmečius ji skyrė ligoniams – dirbo medicinos sesele ir laborante. Viena gyvenanti moteris sako neturinti kada skųstis, o štai džiaugsmu su aplinkiniais dalijasi kasdien. Ji jau keliolika metų yra Maltos ordino savanorė, savo laiką dosniai skiria ligonių priežiūrai.

„Būtų tikrai didelis “griekas„, jei pasakyčiau, kad man sunku. Gyvenime tvarkiausi, taupiau, galvojau apie ateitį, dirbau daugiau, kad užsidirbčiau didesnę pensiją. Po gulinčiu akmeniu vanduo nebėga – pats turi savimi pasirūpinti, niekas nieko niekada tau neatneš ir nepaduos“, – savo gyvenimo istoriją pradeda Veronika.

Nuovargio pašnekovės veide – nė ženklo. Energinga – nuo pat prigimties: veik 60 metų ji dainavo vokaliniuose ansambliuose, turėjo įvairių visuomeninių pareigų, tad greitas gyvenimo tempas jai – kasdienybė.

„Jau bus metai, kai atsisakiau dainų – ne pirmos jaunystės esu, nenoriu jau. Kažkaip nesmagu ir negera stovėti tarp tokių kaip aš. Ir scenoje vargu ar kam įdomu žiūrėti į tokius pagyvenusius, juoba – pačiam rodytis. Svarbu, kai žmogus žino, kada ateiti, o svarbiausia, kada išeiti“, – gyvenimo filosofiją atskleidžia moteris.

Laiką, skirtą dainuoti, pakeitė knygos ir laikraščiai: „Labai daug skaitau, tik staiga žiūriu, kad jau antra valanda nakties. Turiu tokį mažytį hobį: kur ką įdomaus randu, viską rašausi – ne vienas sąsiuvinis. Kai būna blogai, jį atsiverčiu, pasiskaitau ir ištariu: “O, gyvenimas visai gražus ir nieko tokio nėra čia, tik reikia mokėti gyventi."

Veronika, kaip ir kiti Maltos ordino savanoriai, kiekvieną savaitę lanko tris sunkiai sergančius senukus. Vienas serga prostatos vėžiu, kita jos globotinė po insulto nebevaikšto, sunkia liga galuojasi ir viena senelių pora – regis, Veronikos apsilankymai ligoniams yra lyg gurkšnis tyro oro.

„Reikia mokėti prieiti prie tokių žmonių, turėti kantrybės pačiam. Turi juos išklausyti, būti atsidavęs“, – dėsto moteris.

Dirbo trijuose darbuose

Veronikos širdies džiaugsmas – anūkai ir proanūkiai. Greičiausiai ir jie, ir kiti Veronikos artimieji gerokai nustebtų išgirdę jos skundą dėl pinigų ar dėl nenusisekusio gyvenimo.

„Neturiu kada skųstis. Žinoma, tiems pensininkams, kurie gauna po 600–700 litų, sunku. Bet manau, o kodėl, žmogau, tu tiek gauni pensijos? Pradedu samprotauti – man niekas nieko neatnešė ir nepadavė. Dirbau trijuose darbuose, miegodavau po penkias–šešias valandas. Galvojau apie ateitį, kad reikia užsidirbti pensiją. Ir aš tai padariau. Sakydavo man: “Ko ji laksto kaip pasiutusi: tai šen, tai ten.„ O ką daryti? Sovietmečiu nebuvo galima dirbti daugiau nei 1,5 etato, bet aš suradau būdų, kaip dirbti. Ir man tai patiko. Tai yra veikla. Tiesiog negalėjau sėdėti sudėjusi rankų“, – gana griežtą poziciją išsako Veronika.

Ir dabar ramiai ji nenusėdi. Veronika kas trečią naktį dirba. Budi. „Pailsiu, ir vėl: tai į teatrą ar koncertą, su draugėmis. Dažnai vaikštau. Einu senamiesčio gatvelėmis, pati viena, ir dairausi. Su malonumu einu į Užupį, draugę pasikviečiu. Apžiūrime senus, dar nenugriautus namus. Tai mane įkvepia, – dienos ritmą pristato pusšimtį metų Vilniaus centre gyvenanti moteris: – Laukiu, kada sutvarkys Sereikiškių parką. Taip noriu, kad sutvarkytų, dabar apleistas, ypač dabar ten nemalonu. Kažkada eidavau į Vingio parką. Anksčiau daugiau vaikščiodavau, tai savotiškas sportas. Dabar jau bijau – neramūs laikai, nežinia, ką sutiksi.“

Su vyru Veronika išgyveno tik vienus metus. Sako, tiesiog pernelyg buvo skirtingas abiejų temperamentas.

Apie meilę savo gyvenime Veronika nedaugžodžiauja: „Esu viena, bet ne vieniša. Dievinu laisvę. Sutikti žmogų, kuris atitiktų tavo norus, labai sunku. Jei kitam bus sunku, ir man bus sunku. Tik vienas ponas man yra sakęs: “Su tavim sunku, bet be tavęs dar sunkiau..."

Jos gyvenimo filosofija paprasta: pirma, žmogus turi save gerbti, nedaryti kvailysčių; antra, turėti tikslą. „Be tikslo nėra gyvenimo. Tačiau svarbiausia – mylėti žmones. Dievas davė žmogui visko, tad kodėl reikėtų skųstis? Bėda ta, kad nedavė vieno – “gana". Ir su šypsena priduria, kad ir ekonominė krizė į jos kiemą užsukusi nebuvo.

„Jokios krizės mums nėra. Kokia gali būti krizė? Jei yra tvarka, niekada niekas nepajus jokios krizės. Gyvenau viena, tvarkiausi ir nejaučiu jokios krizės. Žinojau, kaip susitvarkyti. Jei kas tikisi, kad kas nors ką nors atneš ar dykai duos – tai be reikalo. Kaip sakoma, viskas priklauso nuo geros šeimininkės: gabi iš tų pačių produktų padarys skanų maistą“, – samprotauja pašnekovė.

Apkeliavo visą Europą

„Niekada ten nėjau ir neisiu“, – iš energija trykštančios išgirdome netikėtą pareiškimą apie senjorų šokius.

„Ten renkasi labai nemandagūs vyrai. Moterų sustoja keturios eilės. Vyrai vaikšto ir apžiūrinėja. Moteris ten lyg prekė: gal ana, gal ta. Niekada ten nėjau ir neisiu. Prieš dešimt metų buvau užsukusi eidama po repeticijos. Pamačiau išsipuošusias gražias moteris, o vyrus – jas demonstratyviai apžiūrinėjančius. Taip žemai nepulčiau. Primokėtų, ir tai neičiau“, – kaip kirviu nukerta Veronika.

Tiesa, ji vienąsyk dalyvavo pasimatymus organizuojančioje televizijos laidoje „Man širdy ne sutema“. Po laidos Veronika sulaukė nemažai telefono skambučių iš vyrų, kurie ją kvietė susitikti. „Tačiau greitai paaiškėjo, kad tie jaunikiai – neverti dėmesio. Pakvieti į koncertą ar kokį renginį, o vyriškis atkerta, kad tai nenori, tai negali. Kam toks reikalingas?“ – dalijasi pasimatymų prisiminimais Veronika.

Kam tie šokiai, pasimatymai, jei galima keliauti? Paaiškėjo, kad aktyvi moteris aplankė beveik visas Europos šalis. Ji vardija: Anglija, Prancūzija, Ispanija, Italija, Šveicarija, Švedija, Vokietija, Belgija, Lenkija, Čekija. „Važinėjau, ir dar prieš pensiją, ir jau išėjusi iš darbo. Brolis sakė: “Tau gal proto trūksta? Kaupi kaupi pinigėlius ir taip išleidi.„ Bet juk aš svietą pamatau. Didžiausias noras – dar nukeliauti į Norvegiją. Noriu ten nuvažiuoti“, – planuoja Veronika.

Pastarąjį sykį prieš penkerius metus ji lankėsi Šveicarijoje. „Į visas keliones vykstu tik autobusais, nes mėgstu stebėti aplinką. Šitiek žemių pervažiuojame, kokie gražūs laukai, namai. Norėčiau gyventi Šveicarijoje“, – pasakoja pensininkė ir tik santūriai užsimena, kad kelionėse autobusu išvargina tinstančios kojos.

Paklausta apie neįgyvendintas svajones, planus Veronika susimąsto ir kiek netikėtai pareiškia svajojanti nusifilmuoti kine: „Labai noriu suvaidinti kur nors... Galbūt kine. Tada jau galėčiau numirti, nes viską būčiau padarius. Parašiutu, žinoma, šokčiau, bet jau nebe tas amžius.“