"Gyveni ir neskaičiuoji metų, jie eina sau ir eina. Ir dabar negaliu patikėti, kad jau šimtą metų nugyvenau. Atrodo, kad daug mažiau", – šypsojosi savo šimtąjį gimtadienį atšventusi Emilija Garunkštienė.

Liejasi pasakojimai

Ji sėdi tiesi it styga, daug šypsosi ir pasakoja. Nes turi ką.

Garbingo jubiliejaus sulaukusios moters marti sakė: "Ji visada tokia buvo – visiems geranoriška, kaip ir jai visi buvo geri." Kokia laiminga save vadinančios šimtametės ilgaamžiškumo paslaptis? Marti sako, kad genai. Tačiau pokalbis su jubiliate padeda suprasti, kad ne tik.

– Norime pasikalbėti su jumis, parašyti apie jus, – į šią žvalią moterį kreipėsi portalo diena.lt žurnalistė.

– Sena jau aš, kaimietė, nieko gero neturiu papasakoti. Juk, būdavo, išeini tris keturis skyrius ir baigi vidurinę. Jau ir eik, ūkininkauk. Tai ir buvome ūkininkai. Kai buvau maža, reikėjo gyvulius ganyti: bent keturias karves, aveles bent tris. Kai paūgėjau, vyriausioji sesuo ištekėjo, tada jau ir aš buvau kaip pana, nebeganiau jau.

Jaunimo kaime seniau buvo daugiau. Muzikos buvo. Gražiai pagrodavo, sueidavo jaunimas, šokdavom. Anksčiau linksmai gyvendavome. O dabar kaime, žiūriu, jaunimo nebėra, visi išbėgioję.

Augome keturios seserys ir vienas brolis. Penki vaikai, aš jauniausioji buvau. Jau dabar visų nebėra. Tik aš likusi.

Sveikata dar gera

E.Garunkštienė stebina savo sveikata. Ji džiaugėsi, kad per gyvenimą nesirgo rimtomis ligomis, tik plaučių uždegimu du kartus ir kartą ligoninėje gulėjo, kai jai darė operaciją. "Bet užmigdė mane, tai net nežinau, kas ten nutrūkę buvo", – šypsojosi pašnekovė.

Ar sveikai maitinosi? "Žinoma, turėjome karvių, tad pieno būdavo, grietinės, sviesto pasidarydavome", – kalbėjo moteris.

Pati E.Garunkštienė gali pasakoti daug savo gyvenimo detalių, tik datų tiksliai neprisimena, – jas priminė mylima marti. Ji pasakojo, kad jubiliatė Vilniuje apsigyveno tik 2000-aisiais, kai ją ir jos seserį iš kaimo parsivežė pas save. Prieš tai aštuonerius metus abi moterys gyveno Emilijos sesers namuose, o iki tol, iki aštuoniasdešimties metų, E.Garunkštienė gyveno su savo vyru.

"Kol vyras gyvas buvo, kaulai mano dar jauni buvo. O kai vyras numirė, jau viskas ir man pasikeitė. Iš pradžių gyvenau Dusetose pas seserį, o paskui mano marti mus abi parsivežė. Aš čia gyvenu dabar. Čia mano sūnus, marti. Labai gera marti. Gal ir ne visos tokios, bet manoji labai gerai prižiūri mane. Labai gražiai sugyvename. Duok Dieve, kad toliau taip būtų, kad gyvenimą pabaigčiau prie jos", – kalbėjo E.Garunkštienė.

Į pabarimus numodavo ranka

– Gražiai sutardavote su vyru?

– Mano vyras buvo užkurys (vyras, kuris vesdamas nueina gyventi į žmonos namus ar ūkį, – red. past.). Labai geras buvo mano vyras, su žmonėmis gerai sutardavo. Jį dažnai seniūnu išrinkdavo, prasto darbo beveik ir nedirbdavo.

Susipažinome, kai buvo viešas vakaras kitame kaime. Jaunimas suruošęs buvo. Muziką pasamdė, viskas kaip reikia. Pavaidino, buvo šokiai. Vienas vyras sakė, kad neturi šokėjos, tai jam pasiūlė mane. Pašokom, susipažinom, paskui po savaitės vėl atvažiavo ir nebenutrūko pažintis. Apsivedėm tuoj. Tais pačiais metais. Juk mums reikėjo gaspadoriaus ūkiui tvarkyti.

Labai geras vyras jis būdavo. Būdavo, kad ir apibaru, jeigu vėlai parvažiuoja, tai jis tik pamoja ranka. Niekada nepakėlė prieš mane rankos.

– Dabar žmonės skiriasi, pykstasi. Ką patartumėte, kad taip nebūtų?

– Tai nereikia taip pyktis. Reikia sutarti. Maža ką, kad vėlai parėjo. Būna, kad pasakai, apibari, bet prie tokio didelio pykčio, kad ilgai būtume nesikalbėję, nebuvome priėję. Viena pažįstama sakė, kad kai jos vyras užpyksta, tai nešneka visą savaitę. Mes taip tikrai nedarydavome. Užpykdavome, apsikalbėdavome, bet apsigręžiame ir vėl gerai.

– Ar laimingas jūsų gyvenimas?

– Sakyčiau, kad laimingas. Pragyvenau kiek reikia. Galėjome ir drabužių turėti, ir visko, ko reikėjo. Vyras nieko nesakys, pirk ką nori, apsitaisyk kaip nori. Jis nesikišo. Užteko, ko turėjome. Gyvulių turėjome, parduodavome, tai ir užtekdavo mums.

– Taip linksmai, optimistiškai kalbate. Atrodo, kad labai lengvas gyvenimas buvo. Ar teko sunkumų, nepriteklių patirti?

– Sunkumų buvo, kai užėjo karas. Visą mūsų kaimą sudegino, tik viena troba liko. Kur dėtis? Mano vyras trumpam pasitraukė, kad jo karan nepaimtų. Nebuvo jo namie. O aš turėjau sūnų mažą, tai tada labai bijojau, kad vyras neišvažiuotų į Ameriką. Ar sugrįš, ar ne? Jeigu nesugrįš, tai tada nebėr gyvenimo. Vaikas mažas, aš viena. Jau mama buvo mirusi. Bet vyras neprapuolė.

– Streso, nervų ar daug buvo?

– Didelių nebuvo. Nervai buvo, kai sudegė trobos. Grįžom namo, o ten tik pelenų krūvos. Gerai, kad vieno ūkininko didelė troba liko. Tai gyvenome trys šeimos, nes mus priėmė. Paskui mums geras žmogus tuoj atidavė tokią gryčiutę. Sakė, dykai atiduoda, tik reikėjo parsivežti ir pasistatyti. Taip ir padarėme. Ir toje gryčiutėje pragyvenome gal devynerius metus.

Tada vėliau tik prisivežėme medžių ir statėmės namą. Buvo daug meistrų, žmonių. Reikėjo ir valgyti padaryti, ir padėti. Ir pastatė vėl namą gražų.

Kaime gyvenome, ūkiškai. Žemės buvo gal bent 20 hektarų, keturios karvės, du arkliai.

Buvo daug darbo, patys nespėdavome, tarnaitę ir tarnų turėdavome. Šieno daug prišienauti gyvuliams reikėjo, lauką apsėti. Juk seniau dalgiu pjaudavome, pėdukus rišdavome, sugrėbdavome, gubutėmis sustatydavome. Rūpesčių buvo daug. Viską nugalėjome.

– O kaip dabar jaučiatės?

– Dabar mano marti labai gera. Aš viena jau nebegaliu, tai marti labai padeda.

– Ar domitės politika, kas vyksta Lietuvoje?

– Man jau visa tai nesvarbu. Kartais kokį straipsnelį laikraštyje paskaitau iš nuobodumo.