Palaikomosios slaugos namai – paskutinė sunkių ligonių stotelė į amžiną poilsį. Tokių stotelių mūsų šalyje dar nėra, tačiau į Vilnių jau atvyko šios idėjos šauklė, žadanti ligoniams orią mirtį.

Rūpestis ligonių dvasia

Lenkijoje 12 metų slaugos namams vadovavusi vienuolė Michala Rak kardinolo Audrio Juozo Bačkio kvietimu atvyko į Vilnių. Tai ne šiaip viešnagė. Moteris sostinėje turi svarbią misiją – atidaryti čia palaikomosios globos namus onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms.

Palaikomoji slauga – tai medikamentinė, psichologinė, socialinė pagalba ligoniams, kuriems jau nėra vilties pasveikti.

"Tada belieka padėti jiems oriai sutikti mirtį. Slaugos namų filosofija paprasta: sutikę sergantį žmogų, mes jį priimame ir apgaubiame rūpesčiu, suteikiame visokeriopą pagalbą, bandome palengvinti ne tik fizinį, bet ir dvasinį skausmą", – pasakojo vienuolė M.Rak.

Lenkijos vienuolės patirtis

Idėja palaikomosios globos namus įkurti Vilniuje gimė kardinolui A.J.Bačkiui. Jis daugelį kartų matė juos Lenkijoje ir kitose Europos šalyse, todėl pamanė, kad jų reikia ir Lietuvoje.

Tačiau kardinolas šalyje nerado žmonių, išmanančių, kaip įrengti ir valdyti tokio pobūdžio įstaigą. Apie tai sužinojusi M.Rak nusprendė dvasininkui padėti, todėl persikraustė į Vilnių – Gailestingojo Jėzaus vienuolyną.

M.Rak ligoninės tipo slaugos namai galėtų atsirasti Rasų gatvėje įsikūrusio vienuolyno kaimynystėje. Tam tiktų Arkivyskupijos kurijai priklausantis didelis negyvenamas pastatas.

"Jį suremontavus būtų galima įkurti apie dvi dešimtis vietų ligoniams", – skaičiavo M.Rak.

Bažnyčia liko viena

Vilniaus arkivyskupijos kurijos sekretorė sesuo Aldona Dalgėdaitė "Vilniaus dienai" sakė, kad šiomis dienomis pastatą apžiūrės architektė, kuri tars galutinį žodį, ar įmanoma jį pritaikyti ligonių globai.

"Terminas, kada slaugos namai atvers duris, dar nenustatytas. Kardinolas A.J.Bačkis svajojo, kad pirmi slaugos namai Lietuvoje būtų valstybinė įstaiga su mokymosi baze. Kad jis taptų pavyzdžiu. Tačiau nesulaukėme nei miesto valdžios, nei Vyriausybės paramos. Bažnyčia liko viena, todėl vien jos lėšomis viską įkurti užtruks", – kalbėjo sesuo A.Dalgėdaitė.

Tačiau palaikomosios globos namams pavadinimą A.J.Bačkis sugalvojo jau seniai. Jie bus pavadinti šviesaus atminimo popiežiaus Jono Pauliaus II vardu.

Pagalbos reikia ir artimiesiems

Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus pavaduotojas Jonas Vesėliūnas įsitikinęs, kad palaikomosios slaugos namai labai reikalingi, nes jų darbuotojai ligoniams suteikia būtiną psichologinę pagalbą.

Sužinoję, kad mirs, žmonės kenčia, juos dažnai slegia mintys apie savižudybę, jie palūžta, pašlyja santykiai su artimaisiais, kaimynais, draugais, nutrūksta įprastas gyvenimo ritmas. Todėl parama jiems svarbesnė nei kam nors kitam. Be to, visokeriopo palaikymo reikia ir ligonių artimiesiems.

"Įsivaizduokite, kad gydytojai pasako tėvams, jog jų 10-metis sūnus miršta nuo vėžio ir nieko negalima padaryti, tik laukti. Arba ką turi daryti trijų mažamečių vaikų motina, sužinojusi, kad miršta jos vyras, vienintelis šeimos maitintojas? Tai didžiulė trauma tiek pačiam ligoniui, tiek jo artimiesiems", – konstatavo vienuolė M.Rak.

Slaugos namai – nemokami

Neretai sunkios ligos iškamuoti žmonės puola į depresiją, atsiriboja nuo pasaulio, juos ištinka nevaldomi pykčio priepuoliai. Šią dramą giminaičiai turi ne tik stebėti, bet dar ir stengtis padėti kenčiančiam žmogui.

"Nors šie ligoniai dar gyvi, valstybė juos nurašo. Į ligonines jų niekas nebepriima, nes atlikus visas procedūras jie kapanotis turi patys – nėra prasmės užimti lovą.

Išeitis – privačios klinikos arba slaugos namai, bet jie siaubingai brangūs. O mūsų slaugos namai nemokami. Jie išlaikomi iš aukų, jiems galima skirti 1 proc. savo pajamų mokesčio (Lietuvoje 2 proc. – red. past.).

Lenkijoje taip pat dalį lėšų skiria ligonių kasos. Fizinį skausmą galima numalšinti ir namuose vaistais, bet mes bandome gydyti ir dvasines žaizdas. Palaikomosios slaugos namai yra ne visai tai, ką įsivaizduojame. Tai ne pastatai, o žmonės", – aiškino M.Rak.

Paskutinės ligonių svajonės

Palaikomosios slaugos namuose ligoniai turi jaustis kaip savuose.

Pavyzdžiui, jei jie nori laikyti šunį, tebūnie – nėra jokių ribojimų. Stengiamasi pildyti net paskutinės stadijos vėžiu sergančių žmonių troškimus.

"Pavyzdžiui, vienas berniukas norėjo susitikti su futbolininku. Mes nuėjome pas Lenkijos rinktinę ir sportininkai mielai sutiko ateiti. Daugelis jų berniuką lankė kas savaitę, bet po poros mėnesių jis mirė. Kitas mažylis prieš mirtį svajojo pamatyti jūrą. Tačiau daugelis paskutinėmis dienomis tiesiog nori išgerti vyno, alaus ar ką nors skanaus suvalgyti", – pasakojo vienuolė.

Apie 95 proc. palaikomosios slaugos centrų pacientų nesikelia iš ligos patalo: palata jiems tampa paskutine stotele į amžinąjį poilsį.

Vienuolė tikino į darbus kibsianti nedelsiant. Vėžiu sergančių ligonių slaugymu M.Rak žada užsiimti, kai tik atsiras pirmi savanoriai.

Norinčius padėti finansiškai ar slaugyti ligonius prašoma kreiptis e. paštu: [email protected].

Idėjos tėvynė – Londonas

Pirmi vėžiu sergančių žmonių slaugos namai Europoje buvo atidaryti Didžiosios Britanijos sostinėje Londone 1967 m. Juos įkūrė slaugė Cecily Saunders. Moters vyras sirgo vėžiu. Gydytojai padarė jam operaciją, paskyrė chemoterapiją, tačiau niekas nepadėjo. Apie tai sužinojusi C.Saunders nenuleido rankų ir nusprendė padėti visiems ligoniams. Ji subūrė grupę savanorių ir pradėjo slaugyti vėžiu sergančius žmones.

Ministerijų nesusikalbėjimas

2006–2008 m. Vyriausybės programoje pirmą kartą nustačius pačių sunkiausių ligonių priežiūros tvarką ir slaugos įkainius, tikėtasi suteikti kokybiškesnes palaikomosios slaugos paslaugas. Medikų ir visuomenės nusivylimui, dėl to, kad ministerijos nesusikalba, šios slaugos skyrių šalyje dar nėra ir sunkius ligonius tenka apgyvendinti globos ar slaugos namuose, ligoninėse.

Apskritai palaikomosios pagalbos sąvoka pirmąkart buvo paminėta tik 2003 m. Vėžio profilaktikos ir kontrolės programoje, tačiau konkretesnių veiksmų siekiant ją plėtoti nesiimta.

Trys pagrindiniai slaugos namų tipai Lenkijoje:

Pirmas – konsultaciniai kabinetai, kuriuose priimami žmonės, ką tik sužinoję apie ligą.
Antras – pagalba namuose. Kai liga progresuoja, ligonius tenka lankyti namuose. Jie jau būna per silpni vaikščioti pas gydytojus, o jų artimieji negali nuolatos būti namuose, šeima turi gyventi toliau, dirbti, mokytis.

Trečias – ligoninės tipo, kur priimami sunkiausi ligoniai. Šiuose slaugos namuose dirba profesionalūs medikai, terapeutai, socialiniai darbuotojai, psichologai, teisininkai, mokytojai. Kadangi yra nemažai vėžiu sergančių vaikų, kurie jau nebegali vaikščioti į mokyklą, pedagogai juos lanko namuose ar slaugos namuose.

Dalis personalo už savo darbą gauna atlygį. Tačiau kita dalis – savanoriai, kurie, pasak M.Rak, tiesiog palaiko ligoniams kompaniją, bendrauja su jais, pasivaikšto, žiūri rungtynes ar išgeria alaus.

Taip pat yra specialistų, kurie atsisako imti atlygį už darbą.

Slaugos namų darbuotojai ligonių šeimomis kurį laiką rūpinasi ir po jų artimųjų mirties.