Po kraupios avarijos į patalą atgulusi kaunietė turi vienintelį ramstį – vyras nuo jos lovos neatsitraukia nė akimirkai. Tačiau valstybė nusigręžė, už slaugytojų paslaugas pasmerkusi mokėti patiems.

Skubėjo gelbėti gyvybę

Per pėsčiųjų perėją prie Vilijampolės turgaus ėjusią Vidą Petravičienę praėjusį gruodį ištiko nelaimė: 40 km per val. greičiu važiavusio lengvojo automobilio vairuojas moters nepastebėjo ir laiku nesustojo.

"Sutrynė visą, – atsiduso moters vyras Vytautas Petravičius. – Labiausiai sužalota galva, daugybiniai rankų, kojų lūžiai, sumaitoti klubai, dubens kaulai, šonkauliai. Iškritusios akys. Vaizdas buvo klaikus."

Medikai skubėjo gelbėti pacientės gyvybę, todėl pirmiausia buvo operuojami gyvybiškai svarbūs organai. Todėl, kaip pasakojo V.Petravičius, kai kurios žaizdos paliktos gyti savaime.

"Ji nebūtų iškentėjusi tiek operacijų", – įsitikinęs Šilainiuose gyvenančios šeimos galva. Buvusi siuvėja, guvi ir maloni moteris šiuo metu nedaug ką gali padaryti savo jėgomis. Ji šiek tiek bendrauja su vyru, bet pati nė nepavalgo.

"Maitinu per pilvuką. Įvestas specialus zondas, nes ji kitaip negali gauti reikalingų kalorijų", – pasakojo V.Petravičius.

Žadėjo rūpintis ir globoti

Kaunietis išvarstė visų atsakingų institucijų duris, bandydamas gauti kuo daugiau paramos nukentėjusiai savo žmonai. Tačiau, kaip pats sako, pasiekti pavyko nedaug.

"Kur einu, visur atsimušu į sieną. Gydytojai už dyką jos lankyti nenori, o už viską mokėti neišgaliu", – guodėsi vyriškis. Beje, avarijos kaltininkas, gavęs beveik 4 tūkst. litų baudą ir atlyginęs 5 tūkst. litų moralinę žalą V.Petravičiui, dabar jokių įpareigojimų mokėti už, pavyzdžiui, ligonės slaugą, neturi.

Iki nelaimės prisidurdavęs iš prekybos, kaunietis Vytautas atsisakė prekių išvežiotojo verslo, nes teko keisti gyvenimo būdą.

"Išrašydami iš Kauno klinikų, medikai žadėjo aukso kalnus. Skubino vežtis žmoną namo, sakė, kad nebijočiau, nes bus rimta komanda masažuotojų ir logopedų, kurie pastatys Vidą ant kojų, – prisimena V.Petravičius. – Bet niekas, be manęs paties, jokiomis komandomis nepasirūpino."

Vyro teigimu, prie pacientės tenka budėti nuolat, nes ji nenuryja seilių ir gali bet kada užspringti.

Klimpsta į skolas

Vienas didžiausių rūpesčių, kurio V.Petravičiui nepavyksta atsikratyti, yra pinigų trūkumas. Iš valstybės šeima gauna mažiau, negu tikėjosi. Visada atsakingai mokėję socialinio draudimo įmokas, šiandien jie turi prašyti artimųjų pagalbos, kad išgyventų.

"Tėvukai ūkį pardavė. Labai remia mus, be jų būtume jau žlugę, – susigraudino V.Petravičius. – Bijau pradėti klausinėti giminių, kiek aš prasiskolinęs, nes jau nebesuseku skaičiaus."

Nuolat prie Vidos budinčios slaugės paslaugos dešimčiai dienų kainuoja 800 litų. Kartais tenka daryti tūkstančius litų kainuojančius tyrimus.

Šiuo metu šeimai slaugos paslaugas siūlančios bendrovės "Slaugutis" direktorius Darius Skurdelis mano, kad tokia situacija susiklostė neatsitiktinai.

"Valstybė netinkamai skirsto pinigus tokiems ligoniams. Dalis lėšų keliauja į poliklinikas, bet realiai paslauga pacientams nesuteikiama. Jeigu ir mes, privatūs paslaugos tiekėjai, galėtume gauti lėšų iš biudžeto, mūsų paslaugos būtų pigesnės ir prieinamesnės", – teigia D.Skurdelis.

Valstybė duoda, kiek gali

Paklaustas, ko iš valstybės gali tikėtis prie lovos prikaustytas žmogus, Šilainių poliklinikos direktorius Vidmantas Obelienius pripažino, kad toks žmogus gauna nelabai daug ką.

"Jeigu žmogui reikia slaugos, ja turi rūpintis artimieji. Žinoma, yra tvarka, pagal kurią nustatomi specialieji poreikiai slaugai. Skiriama pinigų suma, iš kurios galima samdyti pagalbininką, slaugytoją", – dėstė V.Obelienius.

Paramos dydis priklauso nuo ligos kategorijos. Sunkiausiems ligoniams per mėnesį mokama apie 800 litų. V.Obelienius atkreipė dėmesį, kad išmokos nėra vienkartinės. Jeigu nustatomas nuolatinės slaugos poreikis, parama mokama metus ir ilgiau.

"Jeigu žmogus rimtai suserga, reikalai prasti. Iš valstybės galima tikėtis nedidelės apimties slaugos namuose, užtikrinti slaugą visą parą namuose galimybių nėra. Procedūrų apmokama nedaug", – pripažino V.Obelienius.

Kita vertus, rimti ligoniai guldomi į ligoninę, o ten – slauga garantuota. Tiesa, visų sergančiųjų ištisus metus ligoninėje slaugyti taip pat nėra galimybės. Esą, jeigu žmogus gydosi namuose, jis pats turi pasirūpinti savo slauga. Bendruomenės slaugytojas pacientams ir jų artimiesiems suteikia būtinųjų žinių.

"Būtų gerai, jeigu slaugytojai ateitų į namus, bet lygiai taip pat galite reikalauti, kad ir santechnikas ateitų, – kalbėjo V.Obelienius. – Valstybė duoda tiek, kiek gali. Mielai vietoj 800 litų mokėtų 8 tūkstančius, bet mūsų valstybėje tokios galimybės nėra."

Keturios rūpinasi šimtais

Šilainių poliklinikos Pagalbos namuose tarnybos Slaugos administratorė Zita Kazickienė skaičiuoja, kad keturios slaugytojos pagal sudarytą planą lanko 600 pacientų. Tais pačiais pacientais rūpinasi ir bendruomenės slaugytojos, dirbančios su šeimos gydytojais.

"Kiek yra paskyrimų, tiek ligonių aplankome. Kai kuriuos būtina nuolat prižiūrėti, bet mums tokios pareigos nepriklauso. Nuolat budi privačios tarnybos, į jas ir reikėtų kreiptis", – sakė Z.Kazickienė.

Jai žinoma V.Petravičienės istorija, nes moteris yra Šilainių poliklinikos pacientė.

"Mūsų slaugytojai lanko tuos pacientus, kurie turi specialių slaugos poreikių, paslauga finansuojama iš ligonių kasų. Esame lankę ir V.Petravičienę", – prisiminė Z.Kazickienė.

V.Obelienius atkreipia dėmesį, kad yra kelios slaugos rūšys, jos taikomos atsižvelgiant į paciento būklę.

"Minimali alga pas mus sudaro apie 800 litų, tiek mokama ir sunkiausiems ligoniams. Be to, jie gauna pensijas arba invalidumo pensijas, nedarbingumo pašalpas. Turėtų susidaryti suma, pakankama nusisamdyti slaugytojui. O jeigu neužtenka, reikėtų kreiptis į labdaros ir paramos organizacijas."