Istorinėje Prezidentūroje buvo pristatyta vienos žymiausių XX a. Lietuvos šeimų atstovo – diplomato Kazio Lozoraičio ir jį pažinojusių žmonių atsiminimų knyga.

Aristokratiškos diplomatijos atstovas

Pirmoji leidyklos "Artuma" išleista knyga iš karto pelnė daugybės iškiliausių dabarties žmonių, susirinkusių į jos pristatymą, dėmesį. Prezidentas Valdas Adamkaus, kuris pažinojo K.Lozoraitį nuo gimnazijos laikų, nuomone, autentiškų prisiminimų knyga "Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis" neleis ateityje manipuliuoti praeities įvykiais ir faktais.

Prezidentas pabrėžė, kad tarpukario Lietuvos diplomatijos istoriją kūrė ryškios asmenybės, tarp kurių buvo ir Lozoraičių dinastijos atstovai. Santūrų ir kartu įtakingą eruditą K.Lozoraitį jis pavadino pilkuoju aristokratiškos diplomatijos kardinolu.

Į ambasadoriaus prie Šventojo Sosto santūrumą, vertinant svarbius Lietuvai įvykius, atkreipė dėmesį ir Vytautas Landsbergis, nuo vaikystės pažinojęs K.Lozoraitį.

"Jis mąstė savitai. Kitaip nei jo brolis Stasys. Kazys buvo itin delikatus. Apie tai byloja, pavyzdžiui, jo prisiminimai apie konfliktą tarp Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir šalies diplomatinės tarnybos, tačiau kartu jis turėjo nedviprasmišką nuomonę, pavyzdžiui, dėl Prezidento Antano Smetonos mirties priežasčių", – kalbėjo Vytautas Landsbergis.

Viena iš 100 nuotraukų – fatališka

Knygos pirmoje dalyje spausdinami K.Lozoraičio pasakojimai apie gyvenimą Lietuvoje bei Italijoje, šeimą, draugus bei nedraugus, diplomatijos "virtuvę", o antroje dalyje – diplomato giminių ir draugų prisiminimai, paryškinatys jo profesinę veiklą ir asmenybę. Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis.

Beje, tarp daugiau nei 100 nuotraukų viena yra fatališka: knygos pasirodymo dieną bankrutavo garsioji žaislų firma "Marklin" (knygoje įdėtoje nuotraukoje S.Lozoraičio sūnūs Stasys ir Kazys 1935 m. žaidžia su šios firmos vaikišku traukinuku).

Įspūdingo visomis prasmėmis leidinio sudarytoja dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė išgarsėjo prieš trejetą metų, parengusi knygą "Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna" (Džiovana Pignateli – K.Lozoraičio žmona).

Abiejų profesionalių menotyrininkių pasivaikščiojimų po Italijos sostinę sėkmingas rezultatas pakišo žurnalo "Artuma" redaktoriui Dariui Chmieliauskui panašią idėją – jis pasiūlė tai pačiai G.Jankevičiūtei pasivaikščioti su K.Lozoraičiu po šios garsios giminės ir Lietuvos diplomatijos istoriją.

Užrašyti visų jo prisiminimų nespėta – šį darbą 2007 m. nutraukė diplomato mirtis. Tuomet buvo pasitelkti žmonių, pažinojusių K.Lozoraitį, prisiminimai.

G.Jankevičiūtė įsitikinusi, kad knygos susiranda savo autorius. Mat dailėtyrininkė seniai buvo pažįstama su K.Lozoraičio dukra Daina.

Atvyko žmona ir dukra

"Skaitydama šią knygą, girdėjau tėvo balsą – tai byloja apie knygos sudarytojos pagarbą tėvo tekstams, jos realistiškumą", – lietuviškai susirinkusiesiems kalbėjo K.Lozoraičio dukra Daina. Beje, ji, baigdama Romos universitetą, rašė diplominį darbą apie lietuvių rezistenciją pokaryje.

K.Lozoraičio žmona, mokanti bent kelias užsienio kalbas, kreipėsi į renginio dalyvius angliškai. Ji, be kita ko, paaiškino, kad dukra geriau kalba lietuviškai todėl, kad jai daug laiko skyrė "bobutė". Šį žodį G.Lozoraitis pasakė lietuviškai, turėdama galvoje Vincentą Lozoraitienę – Stasio ir Kazio mamą.

Diplomato žmona prisipažino, kad dažnai sapnuoja vyrą. "Net ir šį rytą jis man priminė, kad nevėluočiau, kaip kartais man atsitinka – ir iš tiesų, mes su dukra nebuvome pasukusios savo lakrodžio rodyklių pagal Lietuvos laiką. Taigi jo įspėjimas kaip visada buvo laiku ir taktiškas", – kalbėjo diplomato žmona.

Prisimindama pusbrolį K.Lozoraitį, kaunietė prof. Dalia Brazauskienė pabrėžė nepaprastai taisyklingą jo lietuvių kalbą, kurią jis puoselėjo iki paskutinio savo atodūsio.

Knygos apie diplomatą redaktorė Regina Pupalaigytė atkreipė dėmesį į nepaprastą K.Lozoraičio vaišingumą. Jai lankantis pas ambasadorių Romoje, jis taip dažnai vaišino kapučino kava, kad iki šiol jaučianti jos skonį burnoje.

Beje, knygos redaktorę pritrenkė diplomato įvariapusių žinių apie Italijos gyvenimą bagažas. Kartą sužinojusi, kad vieno Lozoraičių šuns vardas yra Sobaka (rus. "šuva"), ne tik nusikvatojo, bet ir čia pat pasidomėjo, o koks gi populiariausias Italijoje keturkojų įnamių vardas. Ambasadorius žinojo atsakymą ir į šį klausimą. Dažniausias vardas, pasirodo, Fido (ital. "ištikimasis").

Knygą apie diplomatą K.Lozoraitį teigiamai įvertins kiekvienas, besidomintis XX a. Lietuvos istorija, jos iškiliais veikėjais ir visi, kurie neabejingi memuarų ir žymių žmonių biografijų žanrui.