Per pastaruosius kelerius metus Vilniaus miesto savivaldybė socialinio būsto reikalus taip buvo apleidusi, kad net miestiečiai, tokiuose gyvendami, to nežinojo. Dauguma žmonių dar ir šiandien mano, kad tai – tikroji jų nuosavybė. 

Naudoja lietaus vandenį

Valakampių I-ojo pliažo pašonėje, prasiyrus pro medžių proskyną išsvysti namą, kuriame gyventi atrodytų neįmanoma. Pusė namo sudegęs, elektros nėra. Išvietę atstoja prie trobos durų pastatytas kibiras. Didelis namo kiemas užgrūstas įvairiais rakandais ir šiukšlių maišais, greičiausiai, parsitemptais iš konteinerių.

Tačiau labiausiai žvilgsnį prikausto plastmasinė tara su vandeniu. Penkių litrų talpos plastmasinių butelių pristatyta visame kieme – jų bent keli šimtai. Taip namo, esančio Vaidilutės gatvėje, gyventojai kaupia lietaus vandens atsargas. Kadangi vandentiekio nėra, žmonės lietaus vandenį naudoja ir skalbti, ir virti.

Tokiomis sąlygomis Vaidilutės gatvėje 14-u numeriu pažymėtame name gyvena Koldekovų šeima – 73 metų Ana ir jos 41 metų sūnus Pavelas, po prieš pusmetį patirtos avarijos tapęs antros grupės invalidu. Sunkiai vaikštantis vyriškis šiuo metu gyvena iš mamos pensijos ir to, ką senyvo amžiaus moteris randa rausdama šiukšliadėžes ar pardavusi surinktus alaus butelius.

Degė du kartus

P.Koldekovas pasakojo, kad prieš kelerius metus sekėsi geriau. Anuomet vyriškis dirbdavo elektriku, santechniku ar plytelių klojėju. Tiesa, ramybės šeimai esą neduodavo periodiškai užsukantys neprašyti svečiai, kuriuos vyras linkęs vadinti „mafijozais“.

„Jie prašydavo, kad parduotume jiems sklypą. Tačiau mes nesutikome. Auginau ožkas, joms čia buvo labai gerai ganytis. Tada mus supleškino“, - pasakojo P.Koldekovas.
Koldekovų namas yra degęs dukart: 2005 ir 2007 metais. Po pirmojo gaisro šeima namą atsistatė, po antrojo – jau nebeturėjo už ką.

A.Koldekova pasakojo, kad liepsnose pražuvo turto nuosavybės dokumentai. „Nuėjau jų išsiimti į archyvą, bet ten man pasakė, kad jokių dokumentų nėra. Matyt, juos kažkas išsiėmė ir dabar išvarys mus į gatvę. Nepavyko mūsų sudeginti, todėl imamasi drastiškesnių priemonių“, - įtarinėjo moteris.

Dokumentų nė nebuvo

Sprendžiant iš Koldekovų pasakojimų, istorija kvepėjo kriminalu. Tačiau pradėjus aiškintis, situacija apsivertė aukštyn kojomis.

Registrų centro duomenimis, 1928 m. statybos medinio gyvenamojo namo ir 1962 m. statybos medinio ūkinio pastato savininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė, kuri 2006 m. priėmimo-perdavimo aktu perėmė minėtą turtą iš valstybės, vadovaudamasi 1998 m. Vyriausybės nutarimu „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“.

Žemės sklypas po namu nėra suformuotas ir įregistruotas. Žemė priklauso valstybei, o pastatai – miestui, vadinasi, formaliai Koldekovai Vaidilutės gatvėje gyvena kaip socialiniame būste. 

Tokių šeimų kaip Koldekovai, įmonės "Vilniaus miesto būstas" direktoriaus Dariaus Laurinčiuko teigimu, Vilniuje yra daugiau nei 600. Tiekoje Vilniaus savivaldybės socialinių butų gyvena sutarčių neturintys asmenys. Trečdalis jų dvidešimt metų ne tik nemoka būsto nuomos, bet ir už kitas komunalines paslaugas.

Opiausia miesto problema

Atgavus nepriklausomybę prasidėjo nekilnojamojo turto privatizacija, kuri baigėsi 1998 m. Iki tol neprivatizuoti butai perėjo savivaldybių nuosavybėn. Painiausia, kad butai perleisti neiškeldinus jų gyventojų. Šis kontingentas dabar ir yra viena opiausių Vilniaus miesto savivaldybės problemų. Ją spręsti iš esmės pradėta tik šiemet.

„Ši sritis buvo tikrai labai apleista ir reikia ją kuo greičiau pakelti ant kojų. Kai socialiniu būstu rūpinosi Miesto ūkio ir Energetikos departamentai, buvo palaida bala, jokios apskaitos nevyko“, - kalbėjo savivaldybės Socialinių reikalų departamento direktorius Regimantas Paulionis.

Miesto tarybos sprendimu nuo 2009 m. sausio 5 d. visas socialinis būstas perėjo jo vadovaujamo departamento žinion.

„Šį pusmetį bandome sustyguoti, kiek turime socialinio būsto patalpų, kokios jos būklės. Kol kas turime tik menamus skaičius. Mūsų užduotis - visą socialinį būstą apskaityti ir suklasifikuoti: kurie butai yra nustekenti, kuriems reikia kapitalinio, o kuriems tik kosmetinio remonto, paskaičiuoti, kuriems būstams rekonstruoti lėšų reikėtų daugiau nei jas investavus būtų naudos. Pastaruosius butus greičiausiame atiduosime privatizuoti“, - pasakojo R.Paulionis.

Kviečia legalizuotis

Pagal įstatymus socialinius miesto būstus užėmę žmonės turėtų būti iškeldinami, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Tačiau šie gyventojai nėra savavališkai įsikėlę. Dalis jų tuose butuose gimę ir augę, juose gyveno jų tėvai ir seneliai, tik tai patvirtinančių dokumentų šie asmenys neturi.

R.Paulionis miestiečius, patekusius į tokią situaciją, ragino kuo skubiau kreiptis į savivaldybę ir teisiškai įforminti savo gyvenamąją vietą, pasirašius nuomos sutartį. 
„Savivaldybė nė vieno besikreipusiojo neišvarė ir skatina, kad žmonės teisiškai susitvarkytų dokumentus“, - tikino R.Paulionis.

Tačiau gyventojams, apleidusiems socialinį būstą iki antisanitarinių sąlygų, jis nuolaidžiauti nelinkęs.

„Gyveno gyveno, nustekeno, butas pripažįstamas netinkamu ir tada jau žmonės prašo kito. Taip negalima ir taip nebus“, - nurėžė R.Paulionis.

Išklausęs Koldekovų atvejį valdininkas sušvelnėjo. „Galbūt tiems žmonėms jau ne socialinio būsto, o socialinės globos reikia? Skirsim globą, o tą butą apskaitysime, sutvarkysime. Namas negali kyboti ore, po juo turi būti sutvarkytas žemės sklypas“, - aiškino R.Paulionis, pažadėjęs šeimos likimo valiai nepalikti.