Šią savaitę sostinėje viešėjęs garsus švedų teatras neigia visus mitus apie sutrikusio intelekto žmones. Jo aktoriai būtent tokie. Tačiau – pripažinti profesionalais.

1980 m. įkurtam teatrui „Moomsteatern“ iki šiol vadovauja jo sumanytojas pedagogas Kjelis Stjernholmas. Iš kitų šis teatras išsiskiria tuo, kad jo aktoriai yra sutrikusio intelekto žmonės. Tačiau teatre jie dirba pagal darbo sutartis, priklauso Teatro asociacijai, turi aktorinį meistriškumą patvirtinančius Malmės teatro akademijos laipsnius.
Direktorius pabrėžė, jog teatro misija niekada nebuvo vien tik sulaukti pagyrimų laisvalaikiu užsiėmimą turintiems neįgaliems žmonėms. Priešingai, norėta apeiti tokius gailesčio aktus ir siekti tikro įvertinimo bei visuomenės pripažinimo.
Lietuvoje „Moomsteatern“ pristatė farsą „Oliveris, Stanas ir Faraonas“.

Visuomenės gailestis nereikalingas

Kol „Moomsteatern“ aktoriai ruošėsi spektakliui, su energinguoju K.Stjernholmu spėjome pasikalbėti apie teatro atsiradimą, jo gyvavimą, iššūkius ir pergales.
– Kas užšifruota teatro pavadinime – „Mooms“?
– Iš tiesų šis žodis neturi jokios reikšmės. Tiesiog kuriantis reikėjo pavadinimo. Manipuliuodami žodžiais sudarėme šitą. Na, o kartą panaudotas jis taip ir liko. Toks jis ir velkasi mums iš paskos jau dvidešimt metų.
– Savo interneto svetainėje apie teatro įkūrimą kalbate labai šviesiai, apie sunkumus užsimenate nežymiai ir su ironija. Ar iš tiesų viskas buvo taip paprasta?
– Žinoma, kad ne. Į neįgalius žmones visada reaguojama kitaip. Nežinau, kokia situacija jūsų šalyje, bet Švedijoje labai ryški nuostata, kad visi turi kaip įmanydami padėti neįgaliesiems integruotis į visuomenę, pritarti jų veiklai.
Mūsų tikslas buvo ne dėmesys iš gailesčio, o tikras pripažinimas. Šito siekėme ilgai ir sunkiai. Bet dabar mūsų aktoriai vieninteliai Europoje, gal ir visame pasaulyje, kurie turėdami intelekto sutrikimą vis tik yra pripažinti profesionalais, gauna normalų atlyginimą, priklauso sąjungai ir turi teatrinį išsilavinimą.
– Kaip aktoriai pakliūva į jūsų teatrą?
– Pagal Švedijos įstatymus neįgalūs žmonės turi teisę lankytis įvairiuose dienos centruose. Manau, tas pat yra ir jūsų šalyje. Taigi buvome sudarę sutartį su vienu tokiu centru, vedėme vaidybos pamokas. Iš trylikos to centro lankytojų į mūsų teatrą pateko tik penki.
– Koks tas kelias? Sunku įsivaizduoti, kaip vyksta jūsų mokymai.
– Galima palyginti: jei statistiškai „normalus“ aktorius ruošiasi vaidmeniui, tam jam reikia maždaug aštuonių savaičių. Iš pradžių mūsų aktoriams reikėdavo beveik metų.
Juk buvimas aktoriumi nereiškia vien tik savo dialogo dalies išmokimo. Tai ir tempas, ir judesiai, ir bendravimas. Kiekvienas iš mūsų aktorių yra skirtingo charakterio, reikėjo taikytis prie jo. Nereikia pamiršti ir to, kad jiems sunkiau viską išmokti, reikia daugiau laiko.
Tačiau paradoksas – dabar „Mooms“ aktoriai spektakliui pasiruošia net greičiau nei įprasti aktoriai.
– Ne paslaptis, kad apie sutrikusio intelekto žmones sklando daugybė tabu. Kokių problemų jūsų darbe kyla dažniausiai?
– Visiems kažkodėl atrodo, kad dirbti su „Mooms“ teatro aktoriais yra labai sunku. Tai netiesa! Su jais net labai paprasta. Jie – profesionalai. Mes gerai sutariame, jei kyla kokių neaiškumų, visada galima juos išspręsti arba tiesiog šiek tiek adaptuoti pjesę.
Kur kas sunkiau kovoti su visuomenės nuostatomis. Supranti, mūsų visuomenėje viskas telpa į kokias nors logiškas struktūras. Aktoriai, turintys protinę negalią, maža to – profesionalūs aktoriai niekaip netelpa į jokią iš tų struktūrų. Tokios nišos jiems tiesiog nėra. Dėl to nuolat vyksta nepaprastai sunkus darbas su politikais, su valdininkais, su žiniasklaida, vien tam, kad ta terpė atsirastų.
– Minėjote, kad jūsų aktoriai turbūt vieninteliai visame pasaulyje aktoriai, turintys protinę negalią, pripažinti profesionaliais.
– Nesu tikras, bet man taip atrodo. Iš viso pasaulyje gal dvylika tokių teatrų yra. Bet manau, kad mes vieninteliai, kurie tiek daug pasiekė.
Žurnalistai nuolat manęs klausia, koks mūsų aktorių atlyginimas. Kai atsakau, būna tylos pauzė ir nuostaba, kad klausiantysis pats tiek neuždirba. Bet tai natūralu, nes „Mooms“ aktoriai tikrai unikalūs. Visokiausių klerkų yra šimtai, o jie tik penki. Jei tu būtum vienintelė žurnalistė Lietuvoje, turbūt taip pat uždirbtum daugiau nei kiti žmonės (juokiasi).
– Ar aktorių skaičius teatre visada toks pat?
– Taip. Pjesėms, kuriose reikia daugiau personažų, pagal kontraktą darbuotis kviečiamės įprastus aktorius. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvežtame „Oliveris, Stanas ir Faraonas“ vaidina trys mūsų aktoriai ir vienas samdomas. Bet jis vaidina pianistą ir veiksme ant scenos nefigūruoja. Jis – muzikantas.
– Prieš porą mėnesių Švedijos princesė Viktorija jums įteikė prestižinį Nacionalinės enciklopedijos apdovanojimą bei 250 tūkst. Švedijos kronų. Kaip reaguojate į tokį įvertinimą?
– Šis įvertinimas tikrai svarbus. Mes jį gavome „Nacionalinės organizacijos – judėjimo“ kategorijoje. Tai reiškia, kad visa šalis mus pripažįsta kaip atliekančius svarbų edukacinį darbą. Į mūsų spektaklius žiūrovai ateina turėdami vienokią sampratą apie sutrikusio intelekto žmones, o išeina turėdami visai kitokią. To mes siekėme ir siekiame.