Dabar ir švietimas, ir kultūra prilyginti verslui: apsimoka-neapsimoka. "Mokykla tampa melžiama karve, žiūrima, ką čia iš jos uždirbus, užuot svarsčius, ką jai davus, kad mūsų švietimas būtų deramos kokybės, kad mūsų vaikai gautų geresnį išsilavinimą", – sako pirmasis kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys.

– Pastaraisiais metais Lietuvos gyventojų pasitikėjimas švietimo sistema – rekordiškai žemas. Tą rodo ne tik visuomenės nuomonės tyrimai, bet ir įsitvirtinęs stereotipas, kad švietimas – vien tik didelė problema. Ar iš tiesų viskas tik blogai?

– Mūsų švietimas yra labai įvairus. Yra daug dalykų, kurie yra tvarkytini, taisytini, keliantys tikrai pagrįstą ir švietimo ekspertų, ir pačios visuomenės rūpestį, bet turime matyti ir stipriąsias puses.

Per Nepriklausomybės metus susikūrėme gerų gimnazijų tinklą. Net regionuose turime puikių gimnazijų, kurias baigę vaikai gali stoti į Vakarų universitetus, jie nesijaučia menkesni, nejaučia išsilavinimo spragų. Geros mūsų moksleivijos nuostatos. Kitur, net senesnių demokratijų valstybėse, tam tikras besimokančiųjų nuošimtis nubyra. Mes šios problemos neturime. Mūsų jaunimas yra pakankamai motyvuotas siekti aukštojo mokslo. Nepaisant visų sukrėtimų, mokytojų rengimo sistemos krizių, uždarinėjamų universitetų, Lietuvos mokykla vis dar turi stiprių, pajėgių mokytojų.

V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

– Į kurią mokyklą siųsti vaiką? Daugeliui tėvų tai tampa didžiuliu galvos skausmu. Kodėl vis dar neturime vienodų galimybių startuoti – švietimo esmių esmės? Ar bent jau artėjame prie to?

– Visi mūsų tyrimai rodo, kad švietimo kokybės amplitudė yra didelė. Net ir Vilniuje ar Kaune pasirinkęs vieną mokyklą gali gauti savo vaikui gerą išsilavinimą, pasirinkęs kitą, prastesnę, gali prarasti pusmetį, net metus ugdymosi laiko.

Kalbant apie mokyklų pasirinkimą, pasaulyje yra visaip. Pavyzdžiui, suomiai siekė sukurti geras mokyklas visiems vaikams, nepriklausomai nuo vietos. Jie neturėjo tikslo pirmauti švietimo pasiekimais pasaulyje, galvojo tik apie gerą išsilavinimą kiekvienam suomių vaikui. Ir pasiekė labai gerų bendrų švietimo rezultatų. Didžiojoje Britanijoje vertinama tėvų teisė pasirinkti tarp įvairių ugdymosi sistemų.

Mes kol kas improvizuojame. Labai daug džiazo mūsų švietimo sistemoje. Nelabai kokybiško, nelabai profesionalaus, veikiamo įvairių interesų grupių.

Neturėtume užmiršti Meilės Lukšienės nuostatos, kad mums, nelabai gausiai bendruomenei, kiekvienas vaikas ir jo išsilavinimas yra labai svarbus. Mes negalime prarasti savo bendruomenės žmonių. Ir iš tikrųjų turėtume eiti Suomijos keliu, užtikrindami kiekvienam vaikui, nesvarbu, kokią mokyklą jis pasirinktų, gerą išsilavinimą.

Jeigu išsikeliame tokį tikslą, turime taip ir veikti – teikti pagalbą mokykloms, kurios patiria problemų. Mokykloje galbūt dirba nuostabiausi mokytojai, ji turi visai neblogą vadybą, bet dėl susiklosčiusių tradicijų, jos padėties regione, kitų specifinių sąlygų jai gali reikėti papildomų išteklių ir papildomos pagalbos. Silpnesnės mokyklos turi laiku gauti adekvačią pagalbą, kad jų vaikams teikiamas išsilavinimas būtų geras.

Atsimenu, tais laikais, kai Švietimo ir mokslo ministerijai vadovavo bičiulis Kornelijus Platelis, o premjeru buvo Andrius Kubilius, tartasi: dėl demografinės krizės neišvengiamai reikia pertvarkyti tuštėjantį švietimo tinklą, bet būtina sutaupytas lėšas palikti švietimui. Buvo galvojama taip: švietimo tinklą tvarkome, bet lėšų švietimui nemažiname. Uždaromos ištuštėjusios mokyklos, bet geriau aprūpinamos liekančios, didinami atlyginimai mokytojams.

Labai daug džiazo mūsų švietimo sistemoje. Nelabai kokybiško, nelabai profesionalaus, veikiamo įvairių interesų grupių.

Bet taip nutiko, kad švietimo tinklui siaurėjant lėšos iš švietimo buvo atimamos. Šito susitarimo vyriausybės nebesilaikė. Ir dabar turime labai nusilpnintą švietimą. Suomijoje, kitose šalyse gabus akademinis jaunimas skatinamas angažuotis mokyklai, dalytis savo gebėjimais su jaunimu. Mes tokio pažangos rato susikūrę neturime. Gabieji nėra skatinami tapti mokytojais. Dabar nutinka taip, kad gabias, darbui pasiaukojusias mokytojas remia šeimos, išlaiko vyrai verslininkai. Bet juk ne devynioliktas amžius, ne dvidešimtojo pradžia, kai Lietuvos mokykla rėmėsi entuziazmu, mokytojų auka.

– Kodėl mūsų švietimo sistemoje tiek daug chaoso? Ar bent įsivaizduojame, kokia ta mūsų mokykla turėtų būti, ar bent turime kryptį?

– Aiškios, telkiančios, deja, neturime. Mes blaškomės. Mūsų švietimui stinga nuoseklumo, savalaikio ir adekvataus reagavimo į iššūkius.

Kitas dalykas – mūsų politinės partijos nesuvokia švietimo kaip esminio visuomenės, tautos savikūros būdo. Žiūrima į jį kaip į savaiminį dalyką. Sovietmečiu irgi buvo toks požiūris – na, sukasi tas švietimas, negali būti, kad nebūtų kur atiduoti vaikų, sulaukusių septynerių metų. Taip, sistema yra, bet mes nuolat turime ją tobulinti, atnaujinti, investuoti į kokybišką mokytojų rengimą, kvalifikacijos tobulinimą, į ugdymo turinį, į mokymosi aplinką.

Mes griebiamės čia vieno, čia kito sando, nematydami, kad visa švietimo sistema yra susijusi. Staiga buvo imta ir sugalvota, kad mokyklose reikia per pusantrų metų atnaujinti visą ugdymo turinį. Metami milijonai, konkurso būdu paskelbiami viešieji pirkimai. Neva taip turinį atnaujinus iš karto išsispręs daugybė švietimo problemų. Švietimo ekspertai, kurių nuomonės, beje, niekas neklausė, sako, kad niekur pasaulyje taip nėra daroma, kad tokių avantiūrų kaip Lietuva niekas nesiima.

Dėl švietimo turi būti karštai diskutuojama, aiškinamasi. Danija, tarkim, sudaro nacionalinius susitarimus, politinės partijos pasirašo labai detalius įsipareigojimus, kas per konkretų laiką bus švietime padaryta. Negalima sprendimų, kurie susiję su visuomenės ateitimi, kurių įgyvendinimui reikia daug laiko ir visos bendruomenės pastangų, daryti staigiai, neargumentuotai, voliuntaristiškai. Padarom, kaip valdžią įgijusiems dabar atrodo, o paskui žiūrėsim, kuo tai baigsis.

– Tarkim, ką tik priimtas Vyriausybės sprendimas didinti valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių gamtos ir tiksliųjų mokslų srityse?

– Taip jau buvo padaryta ir anksčiau. Tada paaiškėjo, kad daug tų studijų galimybių liko neišnaudota. O susiaurinę socialinių, humanitarinių mokslų studijas dalį vaikų tiesiog išgujome į užsienį. Dvyliktokas renkasi gyvenimo kelią, o Lietuvos valstybė jam staiga pasako: mes nesuinteresuoti, kad tu studijuotum filosofiją ar menus Lietuvoje, turi rinktis informacines technologijas, tada mes remsime tavo mokslą. Ir tas jaunuolis važiuoja ten, kur nereikia mokėti už mokslą, ir studijuoja filosofiją ar menus bet kuriame ES universitete.

Jeigu tikrai norime sudominti jaunimą technologijomis, gamtos mokslais, stiprinkime šiuos dalykus mokyklose. Įrenkime kūrybinių laboratorijų, galvokime, kaip pritraukti mokslininkų į mokyklas, kaip sustiprinti gimnazijų ir aukštųjų mokyklų, mokslo centrų ryšius. Skatinkime gabų jaunimą rinktis tam tikrus modulius aukštosiose mokyklose. Bet mes imame ir galvojame, kad staiga padarytas pinigų perskirstymas ims ir viską išspręs. Švietimo klausimai taip nesprendžiami.

– Kaip atsitiko, kad prieš tris dešimtmečius aiškiai formuluoti švietimo tikslai ėmė ir atitolo?

– Mokykla vienaip ar kitaip kuria tautinę bendruomenę, kuria valstybę. Anuomet buvo svarstoma, kaip geriausiai ji turi atlikti šią savo misiją. Šiandien švietimas pirmiausia orientuojamas į ekonomiką. Mes nebekeliame klausimų, kaip išsiugdyti intelektualiai savarankišką, kūrybingą, įvairiapusę, sąmoningą visuomenę. Iškeliami ūkio prioritetai, ir tada švietimas tampa tik priedėliu prie ūkio, tik darbo jėgos, "žmogiškųjų išteklių" rengėjas.

Iškeliami ūkio prioritetai, ir tada švietimas tampa tik priedėliu prie ūkio, tik darbo jėgos, "žmogiškųjų išteklių" rengėjas.

Toks požiūris šiandien labai dažnas, jį visuomenei primeta dalis pramonininkų, norinčių formuluoti švietimui užsakymą. Jų tikslas – Lietuvoje parengta kvalifikuota, nebrangiai įperkama darbo jėga. Kad sutiktų būti pigiai perkama, ji neturi būti per daug pilietiškai sąmoninga, užtenka, kad mokėtų atlikti technologinius uždavinius.

Jeigu orientuojamės į tokią visuomenę, deklaruokime tą viešai. Bet tai daryti politikai privengia. Tad ir lieka neaišku, kodėl Švietimo ministerija per Ugdymo plėtotės centrą milijonus eurų iš ugdymo turiniui skirtų lėšų yra skyrusi Pramonininkų konfederacijai. Mes nežinome, kas už tuos pinigus padaryta, ką mes gavome kaip visuomenė, ką gavo mūsų švietimas.

Yra ir kita problema. Į švietimą vis dažniau pradedame žiūrėti vien kaip į pelningą verslo sritį, iš kurios galima užsidirbti. Gali gerai užsidirbti mokytojų kvalifikuotojai, įvairių mokymo priemonių rengėjai ir pardavėjai, statybų verslas. Staiga, neturėdami daugelio švietimui reikalingų dalykų, imame ir perkame mokykloms elektronines lentas, renovuojame tuščias mokyklas... Apverčiami prioritetai – mokykla tampa melžiama karve, žiūrima, ką čia iš jos uždirbus, užuot svarsčius, ką jai davus, kad mūsų švietimas būtų deramos kokybės, kad mūsų vaikai gautų geresnį išsilavinimą.

Taip, iš švietimo galima užsidirbti. Bet ar toks turėtų būti valstybės, Vyriausybės tikslas – sukurti verslą maitinančią sistemą? Mūsų švietimo politika vis dažniau kreipiama į verslus, kurie iš švietimo užsidirba, negu į pačios švietimo sistemos stiprinimą, kryptingą plėtojimą.

– Gal tiesiog pasikeitė laikai ir tokią turime šiandieną?

– Šiandiena labai įvairi, joje atrasime visko. Klausimas tik, į ką mes orientuosimės. Šiandien yra tarptautinių verslo struktūrų, kurios gali pasiūlyti Lietuvai beveik visą ugdymo turinį. Mums gali nereikėti ir Švietimo ministerijos, užteks vienos viešųjų pirkimų agentūros. Ji atliks visus viešuosius pirkimus, nupirks visą ugdymo turinį Lietuvos mokykloms, kurį pagamins tarptautinės korporacijos. Gausime ir fiziką, ir chemiją, ir visai neblogo lygio. Bet neturėsime Lietuvos mokyklos.

Jeigu tos savo mokyklos neplėtosime geros, kokybiškos, ambicingai jos nekursime, iš tikrųjų iškils klausimas, ar ne geriau iš tarptautinių korporacijų susipirkti visą ugdymo turinį, kuris bus geresnis nei mūsų pačių nugyventas.

– Gal tiesiog persikelkime gatavą suomių modelį? Ir turėsime tobulą, laiko patikrintą ugdymo sistemą.

– Gatavas jis neveiks, nes turime visai kitokią kultūrinę aplinką. Daug kas buvo ir mėginta, pavyzdžiui, liberalizuoti mūsų programas. Humanitariniuose, socialiniuose dalykuose skandinavai labai daug patiki patiems mokytojams. Ten mokytojas savarankiškai renkasi, bet veikia ir stipri tradicija. Atsimenu, 1990-aisiais kalbėjausi su kolege norvege mokytoja. Sako, Henriko Ibseno nėra literatūros programoje, bet manęs nesuprastų mokiniai, tėvai, visuomenė, jei aš jo nedėstyčiau.

Lietuvoje pirmaisiais nepriklausomybės metais kliovėmės mokytojų laisve ir savarankiškumu. Į mokytojų savarankišką pasirinkimą buvo orientuojamos bendrosios programos. Bet ne visada šis principas veikė, nes dauguma mokytojų buvo įpratę tiesiog "išeiti vadovėlį". Ir dalykų turinį tiesiog ėmė lemti leidyklos. Pats dėstau Vilniaus universitete ir ėmiau pastebėti, kad mūsų jaunimas pradeda stokoti tradicijos, bendrų tekstų, kuriais gali disponuoti ir jaustis tos pačios interpratacinės bendruomenės nariais. Iškyla klausimas, kas mus sies, jeigu prarasime tradiciją. Taigi savarankišką mokytoją turi auginti visa pedagogų rengimo sistema.

Bet daug ko iš suomių galime pasimokyti. Tarkim, atsižvelgdami į tarptautinius tyrimus, neturėtume į juos žiūrėti kaip į panacėją. Pasaulio mokslininkai seniai kalba apie perdėtos orientacijos į tarptautinius tyrimus pavojų, nes tada nacionalinė švietimo sistema iš esmės pradeda tarnauti tyrimams. Užuot lavinusi visus vaikų gebėjimus, ji ima orientuotis tik į tuos, kurie yra šiais tyrimais matuojami. Taip tarptautinių tyrimų kultas daro žalą nacionalinėms švietimo sistemoms.

Tad ką mums reikėtų daryti? Užtikrinti, kad kiekvienoje mokykloje mūsų vaikai gautų gerą išsilavinimą. Tai įmanoma, tik turime teikti mokykloms visą įmanomą pagalbą. Ir, žinoma, būtina susitarti, ką laikysime geru išsilavinimu, kokiais sisteminiais žingsniais tokį išsilavinimą vaikams ir jaunimui įgyti padėsime.