Pereiti į pagrindinį turinį

Tikras studentas niekada nepražus

2008-10-31 09:00
Tikras studentas niekada nepražus
Tikras studentas niekada nepražus / Asmeninio archyvo nuotr. Realybė: S.Bocullo prisiminė, kad pinigų studijų metais užtekdavo tiek, kiek būdavo.

Studentai visais laikais sugebėdavo gyventi iš to, ką turi. Kuklios stipendijos užtekdavo ir susimokėti už bendrabutį, ir sriubai, ir alui. O dabar? Šiuolaikinis akademinis jaunimas skundžiasi, bet vis tiek gyvena linksmai.

Gerai visur, kur mūsų nėra

Lietuva viršija visų laikų rekordus – priimtų į aukštąsias mokyklas studentų skaičius auga it ant mielių. O kainos irgi neatsilieka. Tačiau jaunų žmonių tai negąsdina. Jie veržte vežiasi iš tėvų namų ragauti studijų skonio sostinėje.

Ir tik atvažiavę supranta, kad iki tol idealizuotas gyvenimas kartais toli gražu ne toks paprastas: iš stipendijos pragyventi praktiškai neįmanoma, o jaunam smalsiam studentui, žinia, vien stogo virš galvos neužtenka.

Šiandien Vilniuje studijuojantis jaunimas kaip susitaręs tvirtina, kad tėvų studijų laikais pragyventi buvo lengviau. Tačiau anuomečiai studentai šiuo klausimu turi savo nuomonę.

Kiek buvo, tiek užteko

Vilniuje studijavęs kaunietis Sergejus Bocullo, dirbantis scenografu Lietuvos ir užsienio teatruose, jaunąją kartą ramina, esą ir prieš 20 metų studento gyvenimas nebuvo lengvas.

"Viskas kainavo. O kas nekainavo, buvo vogta," – su ironija prisiminė studijų laikus S.Bocullo, prieš 22 metus studijavęs dizainą Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

Buto nuoma kainuodavo apie 30–60 rublių, o stipendija tesiekė 40 rublių (apie 280 litų). Baigęs antrą kursą S.Bocullo dirbo pagal autorines sutartis ir per metus prie savo pajamų prisidėdavo 200–400 rublių. Scenografo teigimu, studijuojant buvo visko: jis gyveno ir bendrabutyje, ir nuomojamame bute, o pusę metų apskritai traukiniu iš Vilniaus į Kauną važinėjo.

"Iki antro kurso mano pajamas sudarė stipendija, dar pagal išgales pridėdavo tėvai. Bet net ir tais laikais galėdavau sutaupyti vakarėliams, kelionėms. Keliaudavau autostopu po Tarybų Sąjungą, o tam daug pinigų nereikėjo. Trumpai tariant, kiek buvo pinigų, tiek užtekdavo", – šypsojosi S.Bocullo.

Galima išgyventi už 1500 litų

Iš Tauragės į Vilnių atvykusi Kristina Gedvilaitė pritaria S.Bocullo nuomonei, kad studentai sugebėdavo išgyventi su tiek lėšų, kiek turėjo.

"Bakalauro studijų metais mano pajamos būdavo tik iš tėvų. Gaudavau apie 400 litų per mėnesį. Dar prisidėdavo ir stipendija, kuri siekė 195 litus. Žinoma, kaip ir kiekvienam studentui, tėvai prikraudavo maisto. Į Vilnių grįždavau su maišu bulvių, mamos kotletais ir saldainiais", – šypsojosi beveik prieš dešimtmetį studijas baigusi mergina.

Vilniaus universitete Fizikos fakultete bakalauro studijas baigusi K.Gedminaitė ten pat įgijo ir magistro laipsnį. Studijuodama magistrantūroje mergina pradėjo dirbti ir iš karto pajuto, kad pinigų lieka daugiau.

Jos manymu, šiais laikais labai panaši padėtis. Studentas gyvendamas bendrabutyje patogiai gali pragyventi už 1500 litų per mėnesį. To nepasakysi apie nuomojančius butus.

Svetimas miestas verčia mąstyti

Pirmus metus magistrantūrą Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute studijuojanti Aira Chmieliauskaitė į Vilnių studijuoti atvyko iš kito miesto.

Ji įsitikinusi, kad šiandieninė studentų padėtis yra gerokai liūdnesnė nei anksčiau. Ypač atvažiavusių į sostinę iš kitų miestų.

A.Cmieliauskaitės nuomone, bendrabutyje gyventi būtų tikrai pigiau, bet jų kokybė ir asmeninės erdvės stygius jai trukdytų. Todėl ji nuomojasi butą su dar dviem studentais. Už jį kas mėnesį išeina 2 tūkst. litų.

"Šiais laikais viskas kainuoja. Butų kainos kyla, mums nuomą taip pat visai neseniai pakėlė, pragyvenimas brangsta, atlyginimai neatitinka išlaidų. Per mėnesį visokiausiom reikmėm išleidžiu apie 1800 litų, jei ne daugiau. Gerai, kad bent mokslas nemokamas kol kas."

Mergina pokštavo, kad studentų poreikiai pagal Abrahamo Maslow piramidę patys žemiausi – pavalgyti ir turėti stogą virš galvos. Jos nuomone, taip yra ne dėl to, kad studentai niekuo nesidomi, tiesiog ne visada gali sau daugiau leisti.

"Gerai pagalvojus, dabar toks laikas, kai suvoki, jog turėsi visą gyvenimą už save atsakyti. Jei imčiau, tėvai ir namą į Vilnių įdėtų, bet suvoki, kad už save pats esi atsakingas. Tačiau iš dalies džiaugiuosi, kad išvažiavau. Svetimas miestas priverčia mokytis gyventi savarankiškai" – šypsojosi studentė.


Skirmantas Valiulis
VU Žurnalistikos instituto dėstytojas

Jau 40 metų dirbu su žurnalistikos studentais ir iš savo patirties žinau, kad būti studentu brangu. Turiu vaikų, visus juos išleidau į universitetus. Jie gauna stipendijas, bet padėti vis tiek reikia. Ar paskoloms, ar mokslams. Mes, tiesą sakant, sudarėm sutartį: duodam pinigų paskoloms, o jie sutiko mus palaidoti. Tai jau šioks toks prakticizmas.

Kita vertus, turint omenyje šiuolaikinių universitetų finansines galimybes, jie ne visada pajėgus suteikti būtinas mokymo priemones. O reikia ir popieriaus, ir literatūros ir vaizdo, ir fototechnikos. Studentui reikia tai įsigyti pačiam.

Gerai, kad bent mokslas šį pusmetį nemokamas. Nors jis visiems ir visada turi būti nemokamas. Kalbam ne apie finansines studentų galimybes, bet apie mažos tautos kultūrą, išsilavinimą.

Žinoma, kad ir kokios pragyvenimo sąlygos būtų, studentas geriau liks nevalgęs, tačiau ras pinigų alui. Tai amžina bėda. Pirmame kurse bibliotekose pilvai dardėdavo it perkūnas, dėl to kad buvo tušti. Aišku, sultinys viską pataisydavo. O paskui vėl gali gerti alų "Bačkoj" ar kur kitur. Dar silkės ar kepintos duonos užkąsdavai. Tokie tai laikai buvo, tokie laikai dabar.

Arūnas
Atvykau į Vilnių iš Klaipėdos studijuoti dabartiniame Mykolo Romerio universitete. Mūsų universitete stipendijos buvo kaip karių. Kai visi gaudavo apie 35 rublius, mes gaudavom – 70. Šiais laikais, manau, studentu būti labai sunku.

Kęstutis, 50 metų
Man studijų metai buvo patys geriausi gyvenime. Atvykau į sostinę studijuoti prieš 32 metus. Ir pasilikau. Mokiausi žurnalistikos, paskui teisės. Gavau bendrabutį, stipendiją. Žinoma, kitiems kurso draugams teko dirbti. Man pačiam teko truputį dėstyti ir sunku pasakyti, kokia yra jaunuolio motyvacija. Ne visi studentai nori mokytis. Kita vertus, dabar jiems gana sunku.

Birutė, 59 metų
Dirbu dėstytoja visa gyvenimą. Šiuo metu dėstau vokiečių kalbą Karo akademijoje. Atvykau studijuoti į Vilnių iš Dzūkijos 1967 m. Tais laikais stipendijos tesiekė 30 rublių. Žinoma, ne ką už tokius pinigus nusipirksi. Na, daugiau nei už dabartinę stipendiją. Šiais laikais studentams sunku. Kadangi jie dar turi dirbti, kad save išlaikytų.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų