Ar Kau­nas at­si­grę­žęs į upes? Į šį ne­nau­ją klau­si­mą nu­ta­rė­me paieš­ko­ti at­sa­ky­mo nau­jai - pa­žvelg­da­mi į mies­tą iš Ne­mu­no pu­sės.

Ga­myk­los sken­di ža­lu­mo­je

Ties Kau­no hid­roe­lekt­ri­ne Pet­ra­šiū­nuo­se sė­do­me į bai­da­rę ir pra­dė­jo­me ke­lio­nę.
Už ke­lių šim­tų met­rų di­de­le sro­ve že­myn šniokš­da­mas nuo už­tvan­kos kri­to van­dens kriok­lys, ta­čiau su ro­man­tiš­kais gar­sais ne­de­rė­jo pir­mie­ji mūsų pamatyti vaiz­dai.
Ap­lin­kui iš van­dens ky­šo­jo ge­le­ži­niai ir be­to­ni­niai blo­kai, ma­tė­si iš ga­myk­lų nu­ties­ti vamz­džiai. Bu­vo aiš­ku - esa­me pra­mo­ni­nia­me ra­jo­ne. Ta­čiau pra­dė­jus ir­tis in­dust­ri­nio mies­to vaiz­dai nebeatrodė tokie at­stu­mian­tys.

Stūk­san­tys Pet­ra­šiū­nų ga­myk­lų ka­mi­nai ėmė at­ro­dy­ti tar­si di­džiu­liai lai­vai, sken­din­tys me­džių la­pų ža­lu­mo­je, o iš upės ky­šan­čios, prieš ke­lis de­šimt­me­čius nu­sken­du­sios bar­žos sto­gas žy­gio pra­džiai pri­dė­jo pa­slap­tin­gu­mo.

Pa­si­ju­to­me lyg už­mies­ty­je

In­dust­ri­niai Ne­mu­no vaiz­dai ne­tru­kus bai­gė­si. Juos pa­kei­tė abi­pus upės ve­šin­ti lau­ki­nė au­ga­li­ja, ant kran­to pa­to­giai įsi­tai­sę žve­jai bei be­si­mau­dan­tys mies­tie­čiai. Bū­riais po 10 - 30 paukš­čių upė­je plau­kio­jo gul­bės. Aik­čio­ti iš gro­žio ver­tė vaiz­das, kai bū­rys gul­bių, pa­bai­dy­tas žmo­nių, plak­da­mas spar­nais į van­de­nį, pa­kil­da­vo į orą ir vėl grakš­čiai nu­si­leis­da­vo už ke­lių šim­tų met­rų. Ga­liau­siai gat­vių triukš­mas, skli­dęs iš mies­to, li­ko to­lu­mo­je. Apė­mė jaus­mas, kad esa­me ne mies­te.

Iš už me­džių su­šmė­ža­vę me­di­niai Pa­ne­mu­nės pa­sta­tai la­biau pri­mi­nė ra­mią kai­miš­ką vie­to­vę, ta­čiau vaiz­das ne­bu­vo nu­vi­lian­tis. At­virkš­čiai, bu­vo džiu­gu, kad iš upės pu­sės ste­bi­me sa­vi­tą, ne­ma­ty­tą Kau­no pa­no­ra­mą.

Til­tai tar­si var­tai

Niū­res­ni vaiz­dai at­si­vė­rė Šan­čiuo­se. Čia Ne­mu­nas įspraus­tas į kran­ti­nes, o ša­lia upės vė­rė­si var­gin­gai at­ro­dan­čių bend­ra­bu­čių ir ga­ra­žų pa­no­ra­mos. Kad ar­tė­ja­me prie mies­to cent­ras, iš­da­vė stip­rė­jan­tis mies­to gau­de­sys.

Ža­lia­sis ir M.K.Čiur­lio­nio til­tai, iš­si­ri­kia­vę vie­nas ša­lia ki­to, žiū­rint iš apa­čios at­ro­dė lyg mil­ži­niš­ki var­tai, lau­kian­tys ke­lei­vių, ku­riuos ga­lė­tų įleis­ti į mies­to cent­rą ir be­si­lei­džian­čios sau­lės švie­so­je ro­man­tiš­kai švie­čian­tį se­na­mies­tį.

To­lu­mo­je esan­čio se­na­mies­čio vaiz­dų ne­nus­tel­bė nei nuo triukš­mo dūz­gian­tis Ka­ra­liaus Min­dau­go pro­spek­tas, nei san­dė­lius pri­me­nan­tis „Ak­ro­po­lio" ga­ra­žas, nei kai­rė­je pu­sė­je li­kę „Kau­no grū­dų" pa­sta­tai. Upei­viš­kos nuo­tai­kos pri­dė­jo kro­vi­ni­nia­me uos­te sto­vin­čių ke­lei­vi­nių lai­vų kon­tū­rai, o nuo prie­plau­kos į van­de­nį šo­ki­nė­ję vai­kai ir se­na­mies­ty­je ant be­to­ti­nės kran­ti­nės va­ka­rą lei­dęs jau­ni­mas tar­si pa­tvir­ti­no, kad upės mies­tie­čiams rei­kia.

Gin­ta­ras Bal­čy­tis, ar­chi­tek­tas

Kau­nie­čiai kol kas neį­si­vaiz­duo­ja, kaip mies­tas at­ro­do iš upės, nors kaž­ka­da van­dens trans­por­tas Kau­ne bu­vo pla­čiai pa­pli­tęs. Jei­gu at­si­ras­tų vi­siš­kai ki­ta ar­chi­tek­tū­ra ša­lia upių, tai Kau­nas įgau­tų ki­to­kį - ge­res­nį įvaiz­dį. Van­dens tram­va­jus ar pa­na­ši trans­por­to prie­mo­nė mies­tui su­teik­tų ža­ve­sio. Ne­ge­rai, kad Kau­no cent­ras iš van­dens at­ro­do, kaip kai­mo vie­to­vė.

Si­gi­tas Si­da­ra­vi­čius, Kau­no tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­ro va­do­vas

Nau­ją ke­lio­nės Ne­mu­nu marš­ru­tą pa­siū­lė bai­da­rė­mis žy­gius ren­gian­tys kau­nie­čiai. Toks poil­sis pa­to­gus žmo­nėms po dar­bo. Ti­ki­mės, kad šios ke­le­tą va­lan­dų trun­kan­čios ke­lio­nės bai­da­rė­mis Ne­mu­nu bus po­pu­lia­ri pra­mo­ga, nes dau­ge­lis kau­nie­čių sa­vo mies­to nė­ra ma­tę iš upės pu­sės. 15 ki­lo­met­rų il­gio tra­sa yra ne­su­dė­tin­ga, tin­ka ir šei­moms su vai­kais. Iki plau­kiant bai­da­re šiuo marš­ru­tu nie­ka­da ne­ma­niau, kad Ne­mu­ne yra tiek paukš­čių, o Kau­nas žiū­rint iš upės toks ža­lias. Be to, ir tech­ni­kos ob­jek­tai - se­nie­ji fab­ri­kai bei til­tai - at­ro­do įspū­din­gai.

Arčiau centro - triukšmas

Niū­res­ni vaiz­dai at­si­vė­rė Šan­čiuo­se. Čia Ne­mu­nas įspraus­tas į kran­ti­nes, o ša­lia upės vė­rė­si var­gin­gai at­ro­dan­čių bend­ra­bu­čių ir ga­ra­žų pa­no­ra­mos. Kad ar­tė­ja­me prie mies­to cent­ro, iš­da­vė stip­rė­jan­tis mies­to gau­de­sys.

Ža­lia­sis ir M.K.Čiur­lio­nio til­tai, iš­si­ri­kia­vę vie­nas ša­lia ki­to, žiū­rint iš apa­čios at­ro­dė lyg mil­ži­niš­ki var­tai, lau­kian­tys ke­lei­vių, ku­riuos ga­lė­tų įleis­ti į mies­to cent­rą ir be­si­lei­džian­čios sau­lės švie­so­je ro­man­tiš­kai švie­čian­tį Se­na­mies­tį.

To­lu­mo­je esan­čio Se­na­mies­čio vaiz­dų ne­nus­tel­bė nei nuo triukš­mo dūz­gian­tis Ka­ra­liaus Min­dau­go pro­spek­tas, nei san­dė­lius pri­me­nan­tis „Ak­ro­po­lio" ga­ra­žas, nei kai­rė­je pu­sė­je li­kę „Kau­no grū­dų" pa­sta­tai. Upei­viš­kos nuo­tai­kos pri­dė­jo kro­vi­ni­nia­me uos­te sto­vin­čių ke­lei­vi­nių lai­vų kon­tū­rai, o nuo prie­plau­kos į van­de­nį šo­ki­nė­ję vai­kai ir Se­na­mies­ty­je ant be­to­ni­nės kran­ti­nės va­ka­rą lei­dęs jau­ni­mas tar­si pa­tvir­ti­no, kad upės mies­tie­čiams rei­kia.