Kar­mė­la­vos gy­ven­to­jų ir ša­lia esan­čio Kau­no oro uos­to bei mui­ti­nės san­dė­lių kai­my­nys­tė - tarsi nuo­la­ti­nė ne­ži­nia.

Sun­kiau­sia - gau­dy­ti gan­dus

Dau­ge­lis kar­mė­la­viš­kių iki šiol ne­ži­no, ar bus tie­sia­mas Kar­mė­la­vos ap­link­ke­lis ir ku­rio­je vie­to­je. Apie tai juos pa­sie­kia tik gan­dai, to­dėl ša­lia oro uos­to gy­ve­nan­tys žmo­nės bai­mi­na­si, jog ga­li ne­tek­ti ne tik jiems pri­klau­san­čių že­mių, bet ir na­mų val­dų ar pa­čių na­mų.

Ša­lia oro uos­to tvo­ros su­tik­tas šie­ną tvar­kęs Ana­to­li­jus Ba­rei­ša pa­sa­ko­jo tu­rin­tis čia tris hek­ta­rus že­mės, ku­rią nau­do­ja sa­vo reik­mėms.

Tai, kad čia pat - besiplečiantis Kau­no oro uos­tas, Karmėlavos gyventojui ne­truk­do: so­viet­me­čiu gau­dę nai­kin­tu­vai bu­vo ma­žiau pa­ken­čia­mi nei da­bar­ti­niai ke­lei­vi­niai or­lai­viai.
Vy­ras pa­sa­ko­jo že­mę prie oro uos­to bū­tų mie­lai par­da­vęs, nes ją sun­ku iš­lai­ky­ti, o Vil­niu­je gy­ve­nan­tiems vai­kams ji ne­rei­ka­lin­ga. Ta­čiau ke­ti­ni­mus par­duo­ti skly­pą su­truk­dė pla­nuo­ja­mas ap­link­ke­lis.„Reak­ty­vi­niai ru­sų lėk­tu­vai kel­da­vo dau­giau triukš­mo. Be to, te­ko dirb­ti oro uos­te, to­dėl prie lėk­tu­vų gar­so esu pri­pra­tęs. Ta­čiau daug gy­ven­to­jų ne­pa­ten­kin­ti oro uos­tu, ypač tie, kuriems aktualus ap­link­ke­lio tie­si­mas - juk ke­lias eis per gy­ven­to­jų kie­mus.

Ta­čiau pro­jek­tai nuo­lat ki­to, to­dėl jau ne­be­ži­nau, kas bus da­ro­ma ir ka­da. No­rė­jo­me že­mę par­duo­ti, nes mū­sų šei­ma ne­be­pa­jė­gia jos iš­dirb­ti. Prit­rū­ko sa­vai­tės že­mei par­duoti - jau tu­rė­jo­me ir pir­kė­ją, ir pas no­ta­rą bu­vo­me pa­tvir­ti­nę su­tar­tį, ta­čiau že­mę par­duo­ti vals­ty­bė už­drau­dė, kol ne­bus suderintas ap­link­ke­lio pro­jek­tas", - guo­dė­si A.Ba­rei­ša.

Įkur­tu­vėms - per se­nas

Ka­zi­mie­ras, gy­ve­nan­tis Ro­žių gat­vė­je, sa­kė gir­dė­jęs, kad jo na­mas sto­vi pla­nuo­ja­mo ties­ti ap­link­ke­lio vie­to­je. Jei gan­dai pa­si­ro­dys be­są pa­grįs­ti, vy­ras at­si­durs ak­la­vie­tė­je. „Prieš vė­ją ne­pa­pū­si. Gal vals­ty­bė ir kom­pen­suos, bet aš juk ne­be to am­žiaus, kad kel­čiau­si iš vie­nos vie­tos į ki­tą", - kal­bė­jo Ka­zi­mie­ras.

Pe­si­miz­mu dėl sa­vo atei­ties trykš­ta ne vi­si Kar­mė­la­vos gy­ven­to­jai. Vie­nas to­kių - prieš dve­jus me­tus na­mo sta­ty­bas pra­dė­jęs Va­si­li­jus Za­var­zi­nas. Vy­ras pa­sa­ko­jo pra­dė­jęs sta­ty­ti na­mą ri­zi­ka­vo, nes jau bu­vo pa­vo­jus, kad Kau­no oro uos­tas ga­li plės­tis. Ta­čiau nė pa­gal­vo­ti ne­ga­lė­jo apie tai, kad ap­link­ke­lis bus tie­sia­mas be­veik per jo kie­mą.
Tuo­met V.Za­var­zi­nas su kai­my­nais ėmė­si žy­gių. Kar­mė­la­viš­kiai pa­sie­kė Vil­nių ir sa­vo pro­ble­mas iš­dės­tė su­si­sie­ki­mo mi­nist­rui.

„Na­mą pa­si­sta­čiau prieš po­rą me­tų, o po me­tų ki­lo grės­mė, kad jį bul­do­ze­riais ga­li grei­tu lai­ku nu­vers­ti. Esu in­ži­nie­rius, šią si­tua­ci­ją išaiš­ki­nau kai­my­nams, kad ša­lia jų dar­žų eis ke­lias. Su­si­sie­ki­mo mi­nist­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius mus pa­ti­ki­no, kad ap­link­ke­lis bus tie­sia­mas ar­čiau oro uos­to - to­liau nuo mū­sų na­mų", - sa­vo žy­gius į mi­nis­te­ri­ją pri­si­mi­nė V.Za­var­zi­nas.

Vilkikai - nepageidaujami

Di­džiau­siais triukš­ma­da­riais kar­mė­la­viš­kiai va­di­na ne oro uos­tą, bet vil­ki­kus, trau­kian­čius į ša­lia esan­čią mui­ti­nę. La­biau­siai nuo au­to­mo­bi­lių ken­čia Aly­vų ir Pie­vų gat­vių gy­ven­to­jai, ku­rie yra pri­vers­ti gy­ven­ti su šių au­to­mo­bi­lių sklei­džia­mu triukš­mu ir ter­šia­mu oru.

„Gy­ven­ti ša­lia mui­ti­nės san­dė­lių yra di­de­lė tra­ge­di­ja. Vil­ki­kai siau­ra Aly­vų gat­ve­le va­žiuo­ja vi­są die­ną. Ne vi­si kreipia dėmesį į ženk­lus, vai­ruo­to­jai daž­nai ne­pai­so ki­to­se gat­vė­se sto­vin­čių ženk­lų, drau­džian­čių vil­ki­kų eis­mą. Gy­ve­ni­mas žie­mą tam­pa vi­siš­kai ne­be­pa­ken­čia­mas, nes gat­vė­je su­to­ję vil­ki­kų vai­ruo­to­jai, lauk­da­mi ei­lė­je prie mui­ti­nės, neiš­jun­gia va­rik­lių. Ap­lin­ki­nių na­mų gy­ven­to­jai nuo triukš­mo ne­ga­li už­mig­ti, la­biau­siai ken­čia vai­kai. Iki 2013 me­tų, kol ne­bus pa­sta­ty­tas ap­link­ke­lis, nie­kas tik­riau­siai mums ne­pa­gel­bės", - pa­sa­ko­jo Pie­vų gat­vė­je gy­ve­nan­ti Gra­ži­na Pa­lec­kie­nė.

Nors pra­ša­lai­čiui ga­li at­ro­dy­ti, kad sun­kiau­sia Kar­mė­la­vo­je iškęsti lėk­tu­vų ūže­sį, vie­tos gy­ven­to­jai prie ky­lan­čių ir be­si­lei­džian­čių or­lai­vių taip pri­pra­tę, jog jų tvar­ka­raš­tis jiems at­sto­ja laik­ro­džius.

Tuo te­ko įsi­ti­kin­ti ir „Kau­no die­nos" žur­na­lis­tams. Tik pa­ma­tęs į dan­gų ky­lan­tį „Boein­gą" kar­mė­la­viš­kis Lion­gi­nas Mu­raus­kas ne­dve­jo­da­mas iš­bė­rė: „Da­bar vi­dur­die­nis, lėk­tu­vas iš­skri­do į Lon­do­ną."

Dre­ba na­mas ir lan­gai

Pra­dė­jus Vil­niaus oro uos­to re­mon­tą, Kau­no oro uos­te ne­se­niai pra­dė­jo leis­tis lėk­tu­vai, iki vi­dur­nak­čio ne­spė­ję nu­si­leis­ti sos­ti­nė­je. To­kie skry­džiai bus tę­sia­mi iki rug­sė­jo, kol bus baig­ti re­mon­to dar­bai. Ta­čiau jų kar­mė­la­viš­kių au­sys jau ne­be­gir­di.

Kas ki­ta - kro­vi­ni­niai lėk­tu­vai, iš oro uos­to ky­lan­tys ry­te ir va­ka­re. Tuo­met dre­ban­čias na­mų sie­nas jau­čia dau­ge­lis ap­lin­ki­nių gy­ven­to­jų. „Dre­ba ir na­mas, ir lan­gai. Dėl to skun­dė­mės at­sa­kin­giems pa­rei­gū­nams, šie pa­ža­dė­jo pa­gel­bė­ti, ta­čiau pa­dė­tis ne­si­kei­čia iki šiol. Anks­čiau kro­vi­ni­niai lėk­tu­vai skrai­dy­da­vo va­ka­rais, bet da­bar tai vyks­ta ir ry­tais", - pik­ti­no­si kar­mė­la­viš­kė Na­ta­li­ja.