Vilkijos gyventojai, pykdami dėl gėlių kiosko kaimynystės, užblokavo privažiavimą prie jo tujomis. Seniūnija už tai pagrasino baudomis, o kelininkai mano, kad pakelės – išvis netinkama vieta verslui.

Tujos tapo ginklu

Šiltuoju metų laiku pakelėse gausu prekiautojų. Važiuojant Vilkijos link, dar Kaune, Raudondvario plente, taip pat galima pamatyti ne vieną šalikelėje įsikūrusį prekybininką ar ūkininką. Jie prekiauja daržovėmis, vaisiais, gėlėmis. Kelininkai mano, kad tokia prekyba nėra saugi, o pakelės nukenčia nuo dažnai jose stojančių automobilių.

Vilkijos miestelio pradžioje stovintis gėlių kioskas būtent dėl eismo saugumo turėjo būti atitrauktas nuo kelio. Tačiau dabar prekyvietė kelia vietos gyventojų nepasitenkinimą. Prie kiosko nuo Čekiškės gatvės galima privažiuoti tik ta pačia įvaža kaip ir į Liubovės Petraitienės sklypą. „Mes šį žvyro keliuką prižiūrime, o prie kiosko dažnai atvažiuoja automobiliai, viską išmala, kai kurie pirkėjai dar į mūsų kiemą įvažiuoja“, – teigė L.Petraitienė.

Šiomis dienomis prekyvietė uždaryta, todėl prekiautojos neradome. L.Petraitienė griebėsi prieš ją įdomaus kovos būdo. Ji pasodino mažų tujų eilę prie įvažos į jos sklypą ir taip užblokavo iš žvyro suformuotą nedidelę aikštelę šalia kiosko.

Grasina baudomis

Vilkijos miestelio seniūnija sureagavo į verslininkės skundą ir atsiuntė raštu išdėstytą ultimatumą L.Petraiteinei: iki kitos savaitės ji turi iškasti tujas, nes šios pasodintos savavališkai valstybės žemėje. Kitu atveju L.Petraitienei gresia bauda iki 2 tūkst. litų.

Šalia gyvenanti Regina Sadauskienė irgi skundėsi gavusi tokį patį perspėjimą, nors priešais jos valdas kioskų nėra. R.Sadauskienė valstybės pievoje pasodino medelių, gėlių, sudėliojo akmenų kompoziciją. „Aš juk sutvarkiau aplinką, negi geriau, jei pravažiuojantieji matys šabakštynus?“ – stebėjosi ji. 

Gyventojai aiškino, kad dėl gėlių kiosko šalia judraus kelio negali pasodinti medžių, kaip tai yra padarę kitų netoliese esančių sklypų šeimininkai. „Todėl neturime galimybių apsisaugoti nuo triukšmo. Bet to, čia išdygstantys ir vėl išnykstantys laikinieji kioskai palieka išdarkytą gruntą. Jį savo lėšomis ir pastangomis turime lyginti, nes norime gyventi gražioje aplinkoje“, – teigė R.Sadauskienė.

Turgavietė ar ne?

Gyventojai stebėjosi, kad seniūnija leidžia prekiauti šalia kelio, nors kaip tik ties prekyviete pastatytas ženklas, draudžiantis palikti šalikelėje automobilius. Be to, prieš ženklą dar įrengta autobusų stotelė, netoli yra sankryžos. „Anksčiau ilgą pakelės ruožą Vilkijos pradžioje buvo numatyta skirti prekiautojams, bet dėl eismo saugumo to atsisakyta. Vis dėlto du kioskai dar tebestovi“, – aiškino gyventojai.

R.Sadauskienė sakė pati irgi prekiaujanti savo augintomis daržovėmis, bet pas ją klientai gali užsukti į kiemą. „Keisčiausia, kad būdama ūkininkė dar turiu per mėnesį mokėti 50 litų turgavietės mokestį, nors išsiaiškinome, kad jokio turgaus čia oficialiai nėra“, – stebėjosi ji.

Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjas Nerijus Kelmelis patvirtino, kad prieš kelerius metus iš tiesų Čekiškės gatvės pradžią buvo planuota skirti prekybai. Bet dėl intensyvaus eismo planų atsisakyta. „Todėl kioskai turėjo būti atitraukti nuo kelio. Prekybos sąlygas detaliau nustato seniūnijos. O ar tai pablogino gyventojų situaciją, jų prašymu turėtų išsiaiškinti sudaryta savivaldybės komisija“, – svarstė vedėjas.

Vilkijos seniūno pavaduotoja Irutė Ramanauskienė įsitikinusi, kad gyventojai piktybiškai kenkia verslininkams. „Valstybinėje žemėje augalų savavališkai sodinti ir taip kenkti prekybininkams patekti prie savo kiosko negalima. Prekyba ten leistina pagal Kauno rajono tarybos sprendimą“, – tvirtino tarnautoja.

Komentaras

Tomas Mockus

Valstybinės įmonės „Kauno regiono keliai“ direktoriaus pavaduotojas

Vilkijos miestelio pradžioje pastatėme draudžiantį stovėti automobiliams ženklą dėl eismo ir žmonių saugumo. Manau, ši vieta netinkama prekybai. Miestelyje yra daug saugesnių vietų, kurias galima pritaikyti prekybai, pavyzdžiui, mašinų stovėjimo vietoje prie kapinių, miesto centre esančioje aikštelėje. Kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui, bet ne prekiauti. Prekiautojai kelia pavojų eismo saugumui, nes vairuotojai stoja pakelėje, kartais staiga stabdo, dažnai nepaiso kelio ženklų. Stovintys automobiliai tokiose vietose riboja matomumą ir vairuotojams, ir pėstiesiems. Taip pat kelkraščiai paprastai nėra pritaikyti dažnam automobilių statymui. „Kauno regiono keliai“, valstybinės reikšmės keliuose atstatydami dėl pakelės prekybos nusėdusius kelkraščius ir nuvažinėtus šlaitus, per metus išleidžia apie 110 tūkst. litų.